Galerija
(3)

Klausyti ir stebėti gegužės pradžioje susituokusio dainininko Justino Lapatinsko ir jo žmonos Miglės – garantuotas būdas pasikrauti didelę dozę gerų emocijų ir energijos. Nors patys vis pabrėžia, kokie yra skirtingi, sutuoktiniai dažnai pabaigia vienas kito sakinius – tačiau kartu atrodo, kad abu dar ilgai nenustos vienas kito stebinti.

Abu sutaria, kad santuokoje ypač svarbu vienam iš kito galėti ko nors išmokti ir vienas kitą papildyti – apie tai ir apie pasirengimą vestuvėms bei pačią didžiąją dieną jaunoji šeima papasakojo išskirtiniame interviu žurnalui „Vestuvės.lt".

Kokios buvo jūsų sužadėtuvės? Kaip supratote, kad atėjo laikas pasipiršti ir susituokti?

Justinas: apie tai pradėjau galvoti dar praėjusį pavasarį. Beveik metus iki tol jau gyvenome kartu...
Miglė: ...o šią vasarą sueis treji metai, kai esame pažįstami...
J: ... ir aš esu iš tų žmonių, kuriems gyvenimas „susimetus" neatrodo labai rimta. Ypač kai pagyvenę kartu supratome, kad vienas nuo kito nebėgsime... Tada ir pradėjau galvoti, kad jau reikėtų pasipiršti – maždaug tuo metu pasitaikė išvykti pakeliauti po Gruziją. Tačiau pradėjau nuo to, kad ėjau Miglės rankos prašyti jos tėčio – ir jis sutiko.
M: o man tėvai nieko nesakė! Tik kelionės metu kas vakarą skaitydami nuo manęs elektroninius laiškus laukdavo, ar jau pranešiu apie piršlybas (juokiasi).
J: vis nešiojausi tą žiedą... Vieną dieną nuvykome į Kazbeko kalnus, į penkių kilometrų aukštyje esantį vienuolyną. Nutariau, kad arčiau Dievo jau nebeatsidursime (juokiasi). Mums vaikštant po tą vienuolyną, vis mąstau, kad jau kaip ir norėčiau pirštis, o Miglė kaskart mane vis timpteli: „Na, tai gal jau einam iš čia..."
M: o ten juk visur mirtina tyla, visi susikaupę, rimti...
J: tada tiesiog ėmiau ir priklaupiau... Visi aplinkui žiopsojo! Taip ir įvyko. Grįžę į Lietuvą pradėjome rinktis vestuvių datą – tiksliau sakant, leidau tai daryti Miglei. Grįžome vasaros viduryje ir kartu nusprendėme tuoktis gegužės mėnesį. Pradėjome rinktis bažnyčią – tai tikrai užtruko labai ilgai – ir gal jau po aštuntos bažnyčios pasakiau, kad tuoksimės Druskininkuose, kur vietos man pažįstamos ir artimos.
M: tiesiog Vilniuje nė viena bažnyčia neatrodė tokia sava ar mums dėl ko nors svarbi... O norėjosi, kad su vestuvių vieta kas nors sietų.
J: vietos vestuvėms irgi ieškojome ilgai – grįždamas gal po penkioliktos vietos apžiūros aš jau net nebešnekėjau... (šypsosi). Jai visur būdavo gražu, visur ji norėdavo – o man norėjosi, kad ir mus priimantys šeimininkai būtų šilti, svetingi.

Kaip pasirinkote savo vestuvių planuotoją, kaip sekėsi su ja sutarti?

J: iš pradžių nesupratau, kam išvis reikia vestuvių planuotojos (šypsosi)...
M: aišku, man organizuoti renginius ypač smagu, tačiau kartą susitikus su Karolina – ji, beje, yra mūsų kaimynė – ji pasakė, kad visos jaunosios mėgsta organizuoti, tačiau labiausiai vestuvių planuotojos prireikia paskutinę dieną. Kai visi tampo už rankovės, klausia, kada kur eiti, ką daryti...
J: tikrai, dabar be Karolinos pagalbos nė neįsivaizduoju tokių vestuvių, kokias surengėme mes. Visiems, kurie planuoja vestuves daugiau nei 40 svečių, labai siūlyčiau pasinaudoti profesionalų paslaugomis.
M: viskas tikrai vyko labai sklandžiai, Karolina – puiki koordinatorė. Galėjau būti rami, kad ji laiku primins, kada reikia siųsti kvietimus, kada – išsirinkti vardų korteles, ir panašiai. Kai kurie draugai vis pasakodavo, kaip tarpusavyje pykdavosi, vos ne norėdavo atšaukti visas vestuves, tačiau mums nebuvo nieko panašaus. Manau, už tai labiausiai ir turime būti dėkingi Karolinai.

Kaip kilo Jūsų vestuvių vizija?

M: tiesą sakant, kaip viską sugalvojome iš pradžių, taip ir pavyko viską įgyvendinti. Pirmiausia Karolina sėdo išsigryninti vestuvių temos – ji sakė, kad reikia tarp manęs ir Justo rasti kažkokį bendrą motyvą. Tačiau mes „žiauriai" skirtingi! Todėl vienas iš pasiūlymų ir buvo daryti juodos ir baltos spalvų temą – tačiau mes romantikai, toks griežtas kontrastas – nevisai mūsų stilius... Esame svajokliai, mistikai, todėl ir mūsų vestuvių tema galiausiai buvo miško pasaka – ir dekoracijos, ir visos kitos detalės atitiko būtent tokią temą.
J: net ir kiekvienas mūsų stalas šventės metu turėjo po mistišką pavadinimą, kokie jie buvo?
M: vieno pavadinimas buvo „Mūsų meilės kerai", „Žvaigždėta naktis" – ten sėdėjo tėvai (šypsosi)...
Dėl kokių dalykų ruošiantis vestuvėms kildavo daugiausia ginčų?
J: dėl pačių paprasčiausių! Tarkime, vieną vakarą, pavargęs po dienos, sėdžiu priešais televizorių, o Miglė renkasi vieno kąsnio sumuštinukus. O man, tiesą sakant, yra taip „dzin", kokį tą vieną kąsniuką visi valgys (juokiasi)! Ir kai Miglė pamatė, kad aš žiūriu televizorių, o ne į jos sumuštinukus – oi, gavau...
M: aš tik norėjau, kad mes kartu juos išsirinktume, juk jų ten buvo daugybę rūšių!
J: o tu pati per vestuves matei tuos sumuštinukus?
M: ne... (juokiasi). Buvo tiek streso! Tarkime, žinau, kad turėjo būti papuošta bažnyčia... o dabar net nežinau, kaip ten viskas atrodė!
J: dar labai noriu padėkoti Miglei, kad ji vėlavo į bažnyčią dvidešimčia minučių!
M: penkiolika, Justai, penkiolika! Aš nekalta, kad tėtis neskubėjo!
J: jausmas buvo ne koks – jau ir kunigas priėjęs ragina greičiau pradėti, aš pats ir šiaip jau jaučiu baimę, o čia dar nuotaka vis nepasirodo...

Kaip rinkotės vestuvinius drabužius?

M: aš sukneles turėjau dvi, vieną – ilgą, o kitą – skirtą vakarui, šokiams. Pirmosios suknelės modelį sugalvojau pati, jį išsirinkau kone iš dviejų šimtų variantų, įvairiai juos dėliodama (šypsosi)... Ilgai ieškojome tinkamo nėrinio, tačiau po visų darbų tikrai turėjau savo svajonių suknelę. O antrąją – šokių – suknelę dizainerė sukūrė pati ir tikrai labai ja džiaugiausi.
J: o aš savo drabužius siuvausi pas dizainerį.
M: tačiau medžiagą kostiumui rinkau aš!
J: taip, kad po to nebūtų buvę kokio nors „Oho, na, čia tai jau pavarei..." (juokiasi). Todėl leidau jai viską rinkti...
M: nesinorėjo standartinio juodo kostiumo – Justas mėlynakis, tad rinkomės mėlyną spalvą, kuri jam labai tinka.
J: dar išmokau pats varlytę užsirišti! Prakeikiau tą dieną, kai sutikau ją rištis... Vestuvių dienos rytą prie jos sugaišau vos ne dvi valandas... Sėdėjau, keikiausi, niekas prie manęs nelindo – tačiau aš tai padariau!

Kokia buvo Jūsų vestuvių dienos eiga?
J: aš dar išvakarėse turėjau koncertą – smagu buvo taip prieš svarbią dieną pakratyti galvą...
M: o mes su tėvais nakvojome viešbutyje, nes Justas mane pamatyti norėjo tiktai prie bažnyčios – net suknelės iki tol nebuvo matęs! O Justą dar kartą iš naujo įsimylėjau vestuvių rytą, kai nuėjus su tėvais pusryčiauti į viešbutį, administratorė atnešė puokštę baltų rožių ir pasakė, kad tai jis man jas paliko... Tada iki viešbučio manęs išlydėti atvažiavo draugai ir su visa palyda pajudėjome bažnyčios link.
J: neskubėdami (juokiasi)! Kadangi bijojome dėl oro, po ceremonijos pasirūpinome sale Liškiavoje, kur visi mus ir pasveikino.
M: ir vaišinosi garsiaisiais sumuštinukais!
J: na, o tada pajudėjome į sodybą. Tiesa, ant Liškiavos piliakalnio ir viename obelų sode dar sustojome pasifotografuoti, tačiau nenorėjome, kad svečiams tektų mūsų ilgai laukti, tad išvykome pas juos. Ten jau mus pasitiko su druska ir duona...
M: su vandeniu...
J: taip, vandeniu, kitaip mums neleido (juokiasi)! Mano mama labai griežtai dėl to pasisakė. Ir visą vakarą po to mane stebėjo (juokiasi). O po to pasitikimo prasidėjo šventinė programa. Jaunoji pakeitė suknelę, sušokome savo pirmąjį šokį... Bet jau po vidurnakčio visos suknelės krito lauk ir visiems viskas tapo daug paprasčiau (juokiasi)...
M: kai kurie svečiai išsiskirstė, tačiau iš kitų girdėjau, kad miegoti nuėjo gal pusę septynių ryto...
J: ryte norėjome švęsti toliau, o jie buvo ką tik užmigę! Tačiau antra diena buvo labai smagi. Sodybos šeimininkas mums užkūrė vandens kubilą, pirtį, ir visa šventė iš salės persikėlė ten. Greta buvo žirgynas, tad norintys galėjo netgi pajodinėti...
M: ar bent jau užlipti ant arklio „pasifotkinti" (šypsosi)...
J: jau kaip ir galvojome apie išvažiavimą, tačiau vėliau pažiūrėjęs į Miglę pamąsčiau – o kur mums skubėti? Kartu atsirado ir kitų svečių, norinčių švęsti ir toliau, tad pasilikome iki sekmadienio! Tada, kol visi viduje valgė, vėl užkūriau kubilą, uždegiau daugybę žvakių, padariau visiems siurprizą...
M: Justas tikrai yra labai romantiškas, štai ir tos žvakės prie kubilo vakare...

Kokius jausmus jautėte vestuvių dieną?

J: aš tikrai labai bijojau. Kaskart bažnyčioje būnu labai susikaupęs, tad ir tą dieną buvo tas pat – balsas drebėjo ir norėjau tiesiog greičiau pasakyti tą priesaiką, paimti žiedą ir eiti prie lengvosios dalies...
M: o man bažnyčioje kaip tik buvo labai ramu – labai jaudinausi iki tol, net fotografas sakė, kad prieš ceremoniją labai matėsi mano jaudulys. O bažnyčioje, kai įsikibau Justui į parankę, užplūdo tokia ramybė...
J: taip, o aš rimti pradėjau jau tik vykstant į sodybą... Tiesa, vis pastebėdavome įvairių gerų ženklų: tarkime, besifotografuojant obelų soduose virš mūsų galvų praskrido gandras... Ir visa ta diena praėjo stebuklingai greitai.
M: ramiai, gražiai, jaukiai...

Ką planuojate savo medaus mėnesiui?

J: ketinome į kokį nors SPA nuvykti iškart po vestuvių, tačiau vėliau tos idėjos atsisakėme, norėjosi pabūti tiesiog sau. Tačiau planų turime daug – dabar planuojame vykti į Rumuniją, vasarą – į Norvegiją, o rudenį galvojame apie Tailandą. Turime daug draugų, kurie kviečia juos aplankyti užsienyje – ir labai norime tai išnaudoti!

Kas santuokoje, Jūsų nuomone, yra svarbiausia?

J: ištikimybė – aišku, niekada nežinai, kas gali nutikti po dvidešimties metų... tačiau aš tikiu, kad santuoka yra tai, kas galiausiai tave sulaiko prie to žmogaus. Kad ir kas nutiktų.
M: pagarba, nes mes vienas kitą tikrai labai gerbiame ir palaikome. Mūsų stiprybė ir yra tada, kai esame kartu.

Kas Jūsų gyvenime pakito po vedybų?

J: nelabai galiu apsakyti žodžiais, tačiau mano gyvenimas tikrai labai pasikeitė. Žinau, kad su šia moterimi nugyvensiu visą gyvenimą. Tačiau dabar ir aš ją „laužau", liepiu, kad įvairius dalykus darytų taip, kad ir man būtų gerai (juokiasi)!
M: tiesą sakant, visąlaik maniau, kad po vestuvių dažniau pasikeičia moterys, kad tai jos suraganėja! O štai mūsų santuokoje pasikeitė vyras – Justas tapo savotiškai griežtesnis, vyriškesnis... O man taip smagu, kad pagaliau gali sakyti tą žodį – „vyras"... Kad ir šiandien darbe: „Oi, atsiprašau, tuoj atsiliepsiu, man vyras skambina..." (šypsosi).
J: o aš ją vis dar vadinu savo princese...

...............

„KM vestuvės" vestuvių planuotoja Karolina apie vestuvių temos idėją, dekorą ir jaunavedžius: 

„Miglė ir Justinas – labai graži pora. Šilti, paprasti, tikri ir labai vienas kitą mylintys. Gražu žiūrėti, kaip Justinas vis rūpinasi, ar ko nors netrūksta, ar nieko nepraleidome, na, o su Migle bendravome beveik kasdien, dalijomės visomis mintimis ir idėjomis. Sudėtingų porų nebūna. Vieni žino, ko nori, ir privalu viską padaryti tiksliai, kaip jaunieji įsivaizduoja, kiti nori, kad būtų gražu, bet neišskiria detalių. Ši pora buvo per viduriuką (šypsosi). Vienais klausimais tiksliai žinojo, ko ir kaip nori, kitais kartu ieškojome sprendimų ir juos įgyvendinome. Galiu tik pasidžiaugti, kad likus savaitei iki vestuvių streso nejaučiau nei aš, nei jaunieji. Tikrai viską buvome apkalbėję iki smulkmenų, tad beliko sulaukti vestuvių dienos. O gegužės 2-ąją visas „KM vestuvių" kolektyvas dirbo pasiraitojęs rankoves. Mes visada sakome, kai jaunieji vestuvių dieną šypsosi, o akys spinduliuoja meile ir džiaugsmu, visi aplinkiniai tai mato ir šventė tikrai garantuota. Savo 2014-ųjų sezoną atidarėme įsimintinai, o Miglei ir Justinui galime tik padėkoti, kad pasitikėjo mumis.

Kai pradėjome dėlioti vestuvių tematiką, galvojome apie pasaką. Kadangi jaunieji – tikri romantikai, norėjosi ko nors lengvo, paslaptingo, griebiančio už širdies. Norėjosi, kad tema atspindėtų jaunuosius.
Norėjosi ir tos žalumos bei gyvasties įdėti kuo daugiau, nes pavasaris pats iš savęs rėkte rėkia apie tai. Taip pamažu ir gimė paslaptinga pasaka, meilės pasaka, kuri likus 2 mėnesiams iki vestuvių transformavosi į mistifikuotą mišką. Kadangi gerai žinojome šventės sodybos privalumus, norėjosi dekoruoti ne tik stalus, bet ir pačią erdvę, kad, įėję į vidų, svečiai pasijustų tarsi miške. Juokavome su kolegėmis, kad reikia salės grindis kloti samanomis (juokiasi). Deja, šiek tiek nepraktiškas variantas, tad vietoj to atsirado dūmų mašina ir dirbtinai sukurtas rūkas.

Pagrindiniu akcentu tapo salės viduryje atsiradęs medis. Ilgai sukome galvą, kaip atvežti, kaip pritvirtinti, kaip „pasodinti". Kartu su floristu Mariumi Kiaune aplankėme ne vieną medelyną, deja, to, ko norėjome, neradome, tad nusprendėme medį „auginti". Rezultatas tikrai pavyko, medelis sužaliavo! Tai buvo viena dekoro dalis, kita dalis – stalai. Visi 7 buvo dekoruoti skirtingai. Skirtingi miško fragmentai buvo perkelti ant stalų: lizdas su paukščiukais nutūpė simboliškai ant jaunųjų stalo, narveliai, žibintai, medžio rievės, maži medeliai ir net samanų kupstas papuošė likusius.

Labai džiaugėmės žvakėmis, dekoruotomis netikra mediena, kurias nuo žiemos saugojome savo sandėliuke. Svečių servetėles papuošėme įvairiais žalumynais bei lapais, svečių susodinimo planui pasirinkome tikrus kailius, o pabaigoje kaip svečių vardo kortelės ant stalų nutūpė daugybė drugelių.
Saldų stalą taip pat norėjome perkelti į miško erdvę, tad vietoj staltiesės tiesėme samanų paklodę, kuri traukė svečių dėmesį. Keksiukai, naminiai zefyrai, morkų rutuliukai ir daug dzūkiškų grybukų, kuriuos parūpino jaunųjų mamos. Vestuvinis tortas susidėjo iš trijų skirtingų vieno aukšto, tačiau skirtingo skersmens tortų.

Daugybė įvairių smulkmenų: svečių dovanėlės, linkėjimų knyga, pranašingi svečių burtai – viskas buvo paruošta ir pateikta tarp samanų, medžio ir daugybės gėlių.
Ši tema tikrai labai įdomi ir neišsemiama, tad idėjų dar liko ir kitoms vestuvėms (šypsosi)."

MIGLĖS  IR JUSTINO VESTUVIŲ REZIUMĖ

Vestuvių planuotoja – Karolina Meginytė „KM vestuvės"
Tema – mistifikuotas miškas
Spalvos – tamsiai mėlyna, žalia, violetinė
Nuotakos suknelė – dizainerė Agnė Baltinė
Nuotakos bateliai ir kiti aksesuarai – bateliai „Guess", papuošalai – Dovilė Dagė
Šukuosena ir makiažas – UPCHI įvaizdžio studija
Sutuoktuvių žiedai – baltojo aukso žiedai (jaunosios su deimantu), juvelyraS Arūnas Brazulis („Dzūkijos perlas")
Puokštė – floristas Marius Kiaunė
Ceremonijos vieta – Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia
Pobūvio vieta – sodyba „Aukštupys"
Vestuvių vaišės – užkandžius po ceremonijos ruošė ONE BITE, o šventės vietoje – sodybos šefė Kristina Vaitkevičienė
Muzika / renginio vedėjas – svečius šokdino Jurgis Bruzga ir grupė, vakarą vedė Artūras Skausmenis
Dekoras – „KM vestuvės" kartu su floristu Mariumi Kiaune
Kvietimai / svečių kortelės – www.spaudosdepartamentas.lt
Saldumynų stalas – jaunųjų tortas „Bijola", kiti saldumynai – „Tie kepėjai"
Fotografai – „FotoJura.lt"
Vestuvių filmas – Darius Januškevičius ir Nerijus Januška
Pirmasis šokis – klubo „Šokiai.lt“ choreografas Artūras Kryžius
Transportas – juodas „Mercedes" kabrioletas (www.ddauto.lt)
Dovanėlės svečiams – visi svečiai gavo Justino kurtą dainą Miglei, kuri buvo profesionaliai įrašyta į CD, beje, daina skambėjo ir vestuvių šventės metu
Medaus mėnesį praleido Kretos saloje (Graikija).

P.S. Miglės ir Justino vestuvių nuotraukas galite pamatyti TIK žurnale „Vestuvės.lt“, Vasaros numeryje/2014.