Galerija
(1)

Korsetas šiandien yra neatsiejama moteriškų vakarinių tualetų ar vestuvinių suknelių dalis. Tačiau iki šios dienos ši fetišo atspalvį įgavusi aprangos dalis su savimi nešėsi nepaprastą istoriją: buvo dievinama ir nekenčiama, demonizuota ir išaukštinta, slepiama po keletu aprangos sluoksnių ar akiplėšiškai atidengianti bene labiausiai gundančias dailiosios lyties kūno dalis.

Korseto gimimas Viduramžiais

Norėdami geriau suvokti šių gundančių spąstų populiarumą, neišvengiamai turime atsigręžti į istoriją. Korsetas toli gražu neatsirado šiaip sau. Jo gimimas nebuvo paskatintas norint atrasti naują meilės žaidimų priedą, kaitinantį vyriškas akis. Kaip ir dauguma kitų aprangos sudedamųjų dalių, jis atliko praktinę funkciją. Formavo siluetą, kuris aiškiai atspindėjo tam tikro laikotarpio filosofiją ir pasaulėžiūrą.

Gotikos laikotarpiu visa senoji Europa buvo nepaprastai dievobaiminga, siekė dieviškumo, visaip, kaip įmanydama, stengėsi jį sukurti architektūroje, tapyboje, interjere, knygų puošybos mene ir madoje. Kostiumo formos taip ištįso, jog galvos danga ėmė mutantiškai augti, talijos linija pakilo aukštai po krūtine, o apatinė gotikinio kostiumo dalis nepaprastai išilgėjo. Kai moteriško kostiumo talija pakilo sulig krūtine, tam reikėjo labai tvirtos konstrukcijos, galinčios nenatūraliai performuoti siluetą. Korsažas tebuvo korseto prototipas, jo senolis, dar aiškiai neatsiskyręs kaip savarankiška kostiumo dalis. Sukietinta, stormenomis išsiūta kostiumo dalis aiškiai suspaudė taliją, ją nepaprastai išryškindama ir krūtinę sustumdama į vientisą liniją. Simboliškai ši aprangos dalis puikiai parodė laikmečio neapykantą žmogaus kūnui ir viskam, kas žmogiška. Viduramžių pasaulėžiūra niekino bet kokį seksualumą, todėl senasis korseto prototipas čia tikrai nesuvaidino seksualiosios rolės.

Tviskanti puošmena

Renesanso (XV a.) epochoje korsetas jau buvo suprantamas kaip puošmena. Tačiau tada jis dar labiau ištobulėjo, palengva atsiskyrė nuo bendro kostiumo ir tapo savarankiška pastarojo dalimi. Ši kostiumo dalis buvo gausiai puošiama, siuvinėjama perlais ir brangakmeniais, apkantavimo juostomis ir kailio apsiuvais, karoliukais, kutais ir nėriniais. Talijos linija palengva grįžo į savo natūralią padėtį, tačiau apvalias, vaisingas formas garbinanti epocha taliją ėmė veržti dar labiau, kad aiški figūros vidurio linija nepasimestų tarp gausių kostiumo klosčių ir apvalainų moteriško kūno formų. Italijos ir Prancūzijos renesansas puoselėjo sveikos, erotiškos ir vaikus gimdyti galinčios moters tipažą.

Pragaištingas narvelis

Puoselėtas žmogiškas gyvybingumas Ispanijos manierizmo mados laikotarpiu tapo nepageidaujamas. Krikščioniškoji religija tapo skaudžia Dievo rykšte moterims. Jos tapo nuasmenintomis statulomis. Ir korsetas čia nebebuvo panašus į platų diržą, ženklinantį pilnos krūtinės ir plačių klubų susilietimo ribą. Ispaniškasis kostiumas labiau priminė futliarą, iki beprotybės brangenybėmis išpuoštus gniaužtus, įkalinančius gležną išbalusį kūną. Moters vaidmuo tapo nepavydėtinu dar ir dėl bendros kostiumo struktūros. Korsetas, kaip karkasinė aprangos dalis,  pavirto skausmingu metaliniu narveliu, spaudžiančiu ne tik taliją, mentes, krūtinę, juosmenį, bet ir dalį klubų. Sujaudinti, pabrėžti moteriškumą, suteikti intrigos? Tai buvo nepageidaujama ir netgi niekinga.

Plona talija ir suplota krūtinė buvo kiekvienos ispanų aristokratės siekiamybė. Norint pasiekti šį tikslą, dėvimi korsetai – dažnai metaliniai ar iš standžios medžiagos, į kurią suverti metaliniai virbai. Metalinis korsetas stipriai įsirėždavo į kūną, neretai čia atverdamas gilias, pjūvį primenančias žaizdas. Ta pati krūtinė, jei didelė – nepageidaujama: vien dėl to jaunoms mergaitėms nakčiai ant krūtų buvo dedamos švininės plokštelės, kad krūtinė nebegalėtų natūraliai vystytis. Korsetas tapo viena esminių kostiumo dalių, aiškiai transformuojančių kūną pageidaujama linkme. Tai buvo tobulas įrankis, tačiau skausmingas, nepatogus, nors ir idealiai atkartojo kostiumo likusias dalis – buvo sijonui analogiška kūginė forma, todėl siluetas čia atrodė vientisai suvestas.

Pasiaukojimas ir vilionės

Barokas (XVII–XVIII a.) ir rokokas (XVIII a. pab.) buvo dekoratyvūs, buduariški ir kameriniai laikmečiai. Todėl korsetas čia ėmė vaidinti viliotojo vaidmenį. Banginio ūsais ar metiniais virbais sukietintas moteriškumo atributas puikavosi ne tik vakariniuose tualetuose, ištaigingose nuotakų sukniose, teatriniuose ar švenčių ansambliuose, bet ir kasdieniame garderobe.

Tačiau savo sadistinio atspalvio korsetas neprarado. Dabar, kai viskas daroma tam, kad būtų pasiektas įspūdis, rafinuotumas, gracija, elegancija ir vaizdinė kostiumo pompastika, korsetas tapo dar labiau veržiamu. Rokoko periode jis buvo suveržiamas sulig 40 cm talijos apimtimi. Hipertrofinė, nenatūraliai hiperbolizuota plačių klubų tendencija drauge su korsetu moteriškam siluetui suteikė pribloškiamas formas. Kietas ir standus it šarvas šis moteriškas narvelis dar labiau spaudė krūtinę tam, kad, šiai nebelikus vietos, sprūstų per viršų, sukurdama gundantį įspūdį. Kad torsas primintų smėlio laikrodžio formą, klubus imta nenatūraliai platinti dar viena karkasine konstrukcija vadinama panier (pranc.). Korseto apačioje iš abiejų klubų pusių buvo parišamos pūkais, ašutais ar net šienu kimštos pagalvėlės, ant kurių dar buvo rišama speciali apvalaina metalo konstrukcija, perrišta šilko kaspinais.

Tokia grandiozinė kostiumo struktūra negalėjo neturėti neigiamų pasekmių sveikatai. Korsetus jau varstė mergaitėms, vos sulaukusioms penkerių, o brandaus amžiaus nesulaukusios moterys jau skundėsi širdies skausmais, nereta turėjo pilnai neišsivysčiusius plaučius, alpdavo ar tiesiog mirdavo uždusdamos vidury pokylio. Šiuo laikotarpiu padaugėjo apsigimimų ir persileidimų, nes korsetais buvo veržiamos net besilaukiančios moterys. Tačiau visi neigiami vapsvos taliją propaguojančios mados aspektai buvo atmesti. Ir tai buvo tik tam, kad moteris jaustųsi seksuali, geidžiama ir trauktų vyrų akis.

Nuo „kolonos“ iki „gegutės“

XIX a. pradžioje, Ampyro periode, korsetas buvo labiau skirtas krūtinei, o ne talijai pabrėžti. Atsiranda pirmosios liemenėlės atsiradimo užuomazgos, tačiau iki visiškos korseto žūties, tikrosios liemenėlės ir moteriško komforto bei pagarbos kūnui – dar visas šimtmetis.

Ampyro siluetas vėl stiebėsi į viršų, tačiau didžiausias dėmesys dabar buvo teikiamas krūtinei, jos formai, mat talija pakilo nenatūraliai aukštai. Bendras siluetas labiau priminė antikinę koloną, nei gyvą kūną. Napoleono epochos karikatūros ironizavo perdėtą krūtinės sureikšminimą, tačiau XIX a. pabaigoje nauja mada padiktavo kitą įmantrią formą. Moteriškas siluetas ėmė panešėti į gegutę, mat naujieji korsetai figūrai suteikė „S“ formos bangavimą. Raukiniais, stormenomis, pūkais iškemšama krūtinės dalis stipriai atsišovė į priekį, o sėdmenys iš nugaros pusės buvo padidinami prabangiomis suknelės audinio draperijomis, suknelių raukiniais, parišamomis kimštomis pagalvėlėmis ir performuojami krinolinu (karkasiniu pasijoniu, suvertu ir sutvirtintu metaliniais lankais). Tokią komplikuotą kostiumo struktūrą buvo labai sudėtinga pasiūti, nepatogu dėvėti, o dar „nepatogiau“ – už siuvimą susimokėti. Dėl šios priežasties korsetinės suknios tapo prieinamos tik aristokratijai, ypatingoms progoms, vestuvėms ar iškilmingiems pobūviams.

Liemenėlės išradimas

XX a. pradžioje prancūzų dizaineris Paul Poiret atmetė bet kokio kūno varžymo koncepciją ir moteris įsupo į erdvius, laisvus, japoniškų kimono atspalvį turinčius ištaigingus tualetus. Tuometiniai aktyvūs feminisčių judėjimai dar labiau išreiškė pasipriešinimą kūno kankinimui ir bet kokiam diskomfortui. Tačiau korsetą iš kasdienės aprangos galutinai išstūmė liemenėlės išradimas.

1913 m. Niujorke Mary Philips Jacob sukūrė pirmąją moterišką liemenėlę – du krūtinės kaušelius sujungusi kaspinu. Toks paprastas, tačiau genialus išradimas tuoj pat patraukė visų Amerikos moterų dėmesį ir sulaukė didžiulio pripažinimo. Dabar nebereikėjo korseto, juk krūtinę prilaikė liemenėlė, o vis auganti moteriško balso teisė atmetė bet kokį kūno kankinimą metalo konstrukcijose. Tačiau korsetas nebuvo visiškai išstumtas ir pamirštas. Aristokratija vis mėgavosi ištaigingais korsetiniais tualetais, tačiau šis drabužis nebeteko savo populiarumo. Galiausiai korsetas tapo išimtinai prabangaus vakarinio ansamblio ar vestuvinio apdaro dalimi.

Ekstravagancija ir agresyvus seksualumas

Postmodernistinėjė epochoje korsetas tapo buduarišku, ekstravagantišku ir seksualiu, tačiau retai sutinkamu. Ši kostiumo dalis išimtinai pasitaikydavo tik tokių dizainerių, kaip Christian Lacroix, Dior, Azedine Alaïa, John Galliano, Alexander McQueen ar Jean-Paul Gaultier haute couture darbuose bei prabangiose vestuvinėse sukniose.

Tačiau paskutinis „korsetinis“ smūgis pasauliui buvo suduotas 1990-aisiais, kai jaunutė populiariosios scenos dainininkė Madonna savo koncertiniam turui „Blond Ambition“ aplink pasaulį pasipuošė Jean-Paul Gaultier sceniniais kostiumais. Šis dizaineris tapo pirmuoju korsetą, kaip apatinę ar vidinę kostiumo dalį, pavertęs laisvai dėvimu viršutinės aprangos elementu. Madonna vilkėjo juodą kostiumą su ant viršaus suvarstytu upinio perlo spalvos šilkiniu korsetu, perdėtai išdidintais kūgio formos krūtinės įdėklais. Sceninis įvaizdis sužavėjo gerbėjus, papiktino skeptikus, davė peno kitiems mados kūrėjams, tačiau korsetą galutinai pavertė ekskliuzyviu, ištaigingu, ekscentrišku moteriškumo simboliu.

Tekstas – Vilius Venckevičius.

Nuotrauka – iš Pinterest.com