Dažnai gerų restoranų virtuvės šefai vestuvėse siūlo patiekti bent vieną užkandį su ikrais. Prabangūs pobūviai ir iškilmingos progos beveik neįsivaizduojamos be šio delikateso ir jo derinio su šampanu.
Didžioji dalis ikrų į pasaulį patenka iš Rusijos, todėl ir jų vartojimo tradicijas lemia rusiškos virtuvės išmonė. Pobūviuose turbūt kiekvienas esame ragavę vieno kąsnio sumuštinukų, blynelių su ikrais ar jais įdarytų putpelių kiaušinių. Yra kur kas daugiau idėjų, kaip juos galima įdomiau patiekti, tačiau vis dėlto natūralūs ikrai yra ne tik skaniausi be jokių papildomų užkandžių, bet jie įspūdingai papuošia ir vaišių stalą.
Kaip patiekti ikrus
Senais laikais vietiniai Sibiro gyventojai ikrų prisisūdydavo pilnas statines ir per pasninką kepdavo blynus. Tai buvo kasdienis valgis. Dabar ikrai – prabangos simbolis ir patiekiami mažomis porcijomis, rafinuotai. Jei ikrai patiekiami atskirai, jie dedami į mažus, dvigubu dugnu indelius ant grūsto ledo arba specialioje taurėje. Jie, kaip ir šampanas, būtinai turi būti atšaldyti. Ikrai nemaišomi su kitais priedais ir padažais, nebent pagardinami lašeliu citrinos sulčių. Nuo seno žinoma, kad prie ikrų tinka degtinė, bet netgi Rusijoje yra posakis, kad ikrais neužkandama – jie užgeriami šalta degtine. Nors Europoje populiariau užgerti šampanu briutu.
Kaip atskirti geros kokybės ikrus?
Didelių ikrų atsargų neprisikaupsi. Beveik visų pakuočių galiojimo laikas – 8 mėnesiai, o atidarytą indelį galima šaltai laikyti ne ilgiau kaip dvi dienas. Geros kokybės ikrai yra žvilgantys, nesulipę, nepavandeniję, nėra druskingų gabaliukų. Jų grūdeliai lengvai atsiskiria, jei ikrai gauti iš gerai pribrendusios žuvies. Ikrų ruošimo ir konservavimo technologija – svarbus kokybės rodiklis, todėl visada geriau pirkti didelių tarptautinius sertifikatus turinčių įmonių gaminius.
Juodieji ikrai – vertingiausi
Ikrai skiriasi ne tik spalva. Juodieji – eršketinių žuvų. Yra trys pagrindinės eršketinių žuvų rūšys: beluga, osetra ir sevruga. Patys brangiausi didžiojo eršketo – belugos – ikrai. Jų niekur, išskyrus Rusiją, neišgausi. Šiais ikrais mėgaujasi pasaulio aukštuomenė, juos dievino ir Pablo Picasso... Jie – švelnūs, skaidrūs ir blizgūs, žirnelio didumo. Spalva įvairuoja nuo sidabriškai pilkos iki juodos. Skonis lyg grietinėlės, sviesto. Kiaušinėliai turi iškilią juodą dėmę, vadinamą „akimi", kuri yra aktyvioji dalis – koncentratas. Ši ikrų rūšis yra vertingiausia.
Baltijos eršketo – osetra – ikrai mažesni, pilkšvi arba rudi, aštroko skonio. Dėl pikantiškumo ir maistingumo laikomi „imperatoriškais".
Žvaigždėtasis eršketas – sevruga – yra mažesnis, todėl mažesni ir jų ikrai, jie pilkesni ir stangresni. Šių ikrų skonyje juntamas natūralus jūros sūrymas.
Populiariausi – raudonieji ikrai
Raudonuosius ikrus auginančios lašišinės žuvys subręsta per 5–6 metus ir jų populiacija – keliasdešimt kartų gausesnė. Raudonieji ikrai – vidutinio dydžio švelniai oranžinės arba skaidriai raudonos spalvos. Jie populiariausi, nes pigesni ir labai maistingi. Lietuvoje paprastai prekiaujama raudonaisiais ikrais – nerkos, ketos, gorbušos. Jie būna išfasuoti įvairių dydžių stikliniuose, metaliniuose indeliuose ir netgi medinėse statinaitėse. Populiariausi ir mėgstamiausi – gorbušos ikrai. Jie yra mažesni ir labiau oranžinės spalvos negu kitos rūšies ikrai. Ketos ikriukai yra patys didžiausi. Jų spalva – oranžiniai raudona. Nerka yra gana reta žuvies rūšis, o jų ikrų spalva yra ryškiai raudona. Skonis labai pikantiškas, su trupučiu kartėlio.
Prie ikrų dera ne tik degtinė ir šampanas, bet ir labai daug vyno rūšių, tik reikia tai išmokti pajusti. Ir vėlgi atsiminti taisyklę – ikrai ne užkanda, jie turi būti svarbiausi, o vynu ar šampanu tik užgeriame puikų produktą.
Parengta pagal www.gurmanogidas.lt medžiagą. 123 RF nuotr.