Galerija
(4)

Interviu su VYTAUTU RUMŠU, aktoriumi, renginių vedėju: apie vestuvių vedimą, tradicijas ir meilę.

Koks Jūsų, kaip vestuvių vedėjo, darbas ir kokia jo svarba?

Vestuvių vedėjas yra toks pat svarbus kaip ir visos kitos vestuvių dalys: muzika, apšvietimas, maistas, gėrimai ir visa kita. Mano vaidmuo vestuvėse – sujungti visas jų dalis, svarbius šventės momentus, bendrauti su žmonėmis ir taip visus atskirus dėmenis paversti vienu kūnu. Tarkime, stengiuosi su didžėjais suderinti muziką – kuriuo momentu man kokios jos reikės. Bet jau tik ne fanfarų, nebegaliu pakęsti fanfarų...
Šnekant apie mano darbo pobūdį, vestuvės, tiesą sakant, nuo kitų renginių tuo atžvilgiu nesiskiria – tiesiog pasikeičia paties renginio specifika. Mano specializacija nėra tradicinės vestuvės, kaip jas vis dar supranta dauguma. Nepatenku į populiariąją „vestuvių vedėjo" kategoriją – esu renginių vedėjas, ir vestuvės, kaip sakiau, tėra kitas visavertis renginys: su scenarijumi, su savo pasirodymais, numeriais ir kita. Tiesą sakant, per dažnai jų ir neapsiimu, nes tai ypač daug dėmesio, pasiruošimo ir atsidavimo reikalaujantis renginys: tikėtina, kad vestuvės vyks vieną kartą gyvenime, tad sugadinti jų tikrai nesinorėtų! Aš visuomet labai susitapatinu su žmonėmis, noriu, kad viskas būtų gražu, o tai... na, tai reikalauja tikrai daug jėgų.

Kiek, ruošdamasis vestuvėms, bendraujate su pačiais jaunavedžiais? Ar jie kreipiasi į Jus su konkrečiais pageidavimais?

Aš dažniausiai bendrauju su vestuvių planuotojais, kurie man ir perduoda jaunavedžių norus bei pageidavimus. Pačius jaunuosius pamatau vieną ar kelis kartus iki vestuvių, bet būna, kad išvis susitinkame tik šventės dieną. Jų pageidavimus man tiksliai turi perduoti renginio planuotojas ir režisierius. Tačiau visuomet ruošdamasis stengiuosi gauti informacijos apie jaunųjų gyvenimą, kokie jie, kas jiems įdomu. Aš, kaip vedėjas, ne visuomet turiu laiko susitikinėti su jaunavedžiais ir aptarinėti visų scenarijaus detalių ir panašių smulkmenų – kas turėtų groti, kokie vyks žaidimai. Visada esu už tai, kad kiekvienas darytų tik tai, ką moka geriausiai: kad režisieriai režisuotų, planuotojai planuotų, o grotų muzikantai. Aš, savo ruožtu, esu atsakingas už savo dalį ir ją padarau gerai. Kiekvienas iš šių dalykų – svarbus ir sudėtingas elementas, ir juo turi rūpintis profesionalai. Baisiausia būna tuomet, kai susitikus su jaunavedžiais ir paklausus, ko maždaug jie norėtų, jie atsako, kad gražios šventės... Tai sakantys turbūt nė neįsivaizduoja, kas slypi už žodžių „graži šventė!" Kiek už to yra darbo, kiek pastangų!

Keleriose vestuvėse per metus dalyvaujate? Kokie būna Jūsų klientai?

Per metus paprastai apsiimu ne daugiau kaip ketverias. Jei imčiausi visų, kurias man siūlo, galėčiau tuo užsiiminėti visą vasarą... tačiau niekuomet jų neatsisakau šiaip sau. Ir kai su jaunavedžiais jau ką nors sutariame, vadinasi, sutampa ne tik aplinkybės, bet ir abiejų pusių požiūris bei galimybės. Paprastai tai – didesnes pajamas gaunantys žmonės, leidžiantys užsisakyti ir geras renginio vietas, ir gerus muzikantus, ir gerą maistą. Bent pusė visų vestuvių, kuriose dalyvauju, vyksta anglų kalba. Nors tokie renginiai ir sudėtingesni, paprasčiausiai norisi, kad lietuviai, kurie veda užsienietes, arba užsienietės, tekančios už lietuvių, matytų geriausiai reprezentuojamą Lietuvos organizatorių pusę šventės metu. Vestuvės, duok Dieve, bus vieną kartą gyvenime, tad geriau jau viską padaryti gerai, jei negali sau to leisti, geriau tuomet nedaryti visai, negu nuolat svarstyti, kaip čia pigiau išsisukus. Keista, tačiau žmonės linkę daryti paradoksalius sprendimus spręsdami vestuvių klausimus – geriau jau tada daryti viską paprasčiau, o ne mėginti kažką vaizduoti. Visuomet jauniesiems sakau – nepagailėkite pinigų, samdykite vestuvių planuotoją! Turbūt nėra didesnio vargo nei savo vestuvių dieną šokinėti ir visą dieną aiškintis, kodėl dar nepatiekti šalti užkandžiai, kodėl užtruko karšti patiekalai, kodėl vėluoja grupė, ar yra elektra...

Kokių prisimenate kurioziškų situacijų, nutikusių Jums dirbant vestuvėse?

Esu dalyvavęs vienose, kuriose žmonės tiesiog pamiršo pagalvoti, kad temstant šventės metu prireiks kokio nors apšvietimo... ir taip, tai buvo vestuvės, rengtos be planuotojo. Tuomet prašėme atlikėjo, kuris turėjo koncertuoti, kad jis atsivežtų daugiau šviesų – tikrai neįsivaizduoju, kaip be jo būtų pavykę susitvarkyti su šiuo renginiu palapinėje vasaros vakarą... Turbūt didžiausia paranoja vestuvių metu yra supainioti vardus – ačiū Dievui, kol kas nieko panašaus nėra pasitaikę (tris kartus pabeldžia į medį). Džiaugiuosi, kad dauguma vestuvių, kuriose dirbu, būna puikiai sustyguotos, tad didelių nesusipratimų ar nesusikalbėjimų nebūna. Užtai sykį esu išvykęs į vestuves ir pamiršęs batus! Šitai nebuvo labai linksma... ypač dėl to, kad reikėjo viską atlikti kažkur vidury Lietuvos... na, tuomet jau turėjau važiuoti į „Maximą", kurioje ir radau šiokius tokius batus, šiaip ne taip su jais išsisukau... Iš tiesų manau, kad jaunieji, patikėdami save į gero vedybų planuotojo rankas, gali sulaukti fantastiško rezultato, tikrai labai gražių momentų.

Ar būna sudėtingų publikų, kurias šventės metu sunkiau išjudinti?

Žinoma, publiką visuomet reikia pasistengti užvesti, tačiau, pagavus su svečiais kontaktą, vakaras paprastai praeina sklandžiai. Kiekviena svečių grupė būna skirtinga, reikia mokėti taikytis ir adaptuotis prie jos – taip ir išryškėja vedėjo sugebėjimai. Kai kada svečiai būna kiek santūresni, tačiau paprastai žmonės yra linkę džiaugtis už jaunuosius, linkę švęsti. Žinoma, bendra renginio atmosfera labai priklauso ir nuo to, kokie svečiai pakviesti. Jeigu dalyvauja daugiausia verslo partneriai ir daug vyresnio amžiaus žmonių, mažiau bendraamžių, tuomet viskas labiau primena iškilmingą vakarienę. Bet jei vestuvėse dalyvauja daug jaunavedžių bendramečių, tuomet jau vyksta visai kitokia šventė, kurios metu džiaugsmas per kraštus liejasi!

Kokių asociacijų vestuvės kelia Jums?
Gerų, tik gerų. Vestuvės yra ta diena, kuri įsimena visam gyvenimui, jos būna vienas iš tų kertinių momentų, į kuriuos vėliau atsigręži, ypač tuo atveju, jei jos būna būtent tokios, kokių norėjai. Juk dabar turime didžiulę laisvę daryti vestuves tokias, kokių tik užsigeidžiame, reikia tik turėti fantazijos.

Ar mėgstate vestuvėse dalyvauti kaip svečias?

Išsivysčiau tokią profesinę ligą – jei dalyvauju kieno nors vestuvėse kaip svečias ir matau, kad kažkas vyksta ne taip, nepaliauju galvoti, kad galėčiau tai padaryti geriau (juokiasi)! Tačiau savo vestuvių metu tokių minčių greičiausiai nekiltų... Žmonėms, dirbantiems pramogų pasaulyje, pramogos savo pačių gyvenime atrodo kiek kitaip – švęsti norisi kažkaip... jaukiai, šiltai, gal net ne tiek išsipusčius. Kai esu matęs šitiek prabangos, įvairių patiekalų, puošmenų, galvodamas apie savo vestuves susimąstau, kad juk, galų gale, ne tai ir svarbiausia. Svarbiausia, kaip tu pats tą dieną jausiesi.

Kokios vestuvių dalys ar tradicijos Jums patinka labiausiai?

Man gražus šeimos židinys – labai simbolinis momentas, turintis stiprią prasmę; manau, jis duoda jauniesiems stiprų užtaisą stengtis ir gyventi darniai. Bet labiausiai man patinka fejerverkai (juokiasi)!

Kaip manote, kodėl paprastai geriausi šefai, didžėjai ar renginių vedėjai būna vyrai?

Galbūt moterų nuotaikos keičiasi per greitai?... Nors pažįstu ir labai profesionalių vedėjų moterų, puikiai dirbančių šį darbą, vis dėlto manau, kad dauguma jų iš prigimties yra kuklios, labiau linkusios elgtis ramiau nei kad drastiškiau, o scenoje turi „išsitaškyti". Nors, kaip sakiau, negalima to taikyti visoms.

Ką labiausiai vertinate poros santykiuose?

Pasitikėjimą ir susiklausymą – kartais reikia ne vien klausyti, bet ir išgirsti, o tai yra labai skirtingi dalykai...

Kaip manote, kas paskatina porą žengti prie altoriaus?

Nežinau. Tikrai. Ateina kažkoks mistinis momentas X, kai dieviškoji dalelė, tas Higso bozonas, atsiranda tavyje ir tu staiga nušvinti – jau! Kažkas turbūt įvyksta, kažkoks protu nepaaiškinamas momentas... Juk kai pagalvoji, turbūt nė vienas protingas žmogus, klausydamasis tik proto balso, nesugalvotų savęs susieti su vienu asmeniu visam likusiam gyvenimui. Protu to nepaaiškinsi, nes tuomet juk nė nenumanai, kur lendi!

Tekstas – Ieva Elvyra Kazakevičiūtė. Nuotraukos – Robertas Daskevičius (www.i4u.lt). Šukuosena – „WOXX Barbers". Grimas – Ana Procenko. Stilius – Artūras Samoilenko. Kostiumas – „Suit Supply". Peteliškės – „A-fashion. Bow ties".