Kam yra skirtos dovanos... jaunavedžiams?

Galerija
(1)

Kadaise žmonės nebuvo tokie turtingi, kaip mes visi šiandien. Kadaise jie galvojo tik apie tai, kaip išgyventi ateinančią žiemą ir išmaitinti gausų būrį vaikučių pabiručių. Kadaise jie tuokėsi žinodami, kad tik mirtis juos teišskirs, todėl ir gyventi teks kartu, dažniausiai netgi vienoje vietoje. Todėl ir vestuvių proga dovanos jaunavedžiams buvo teikiamos su aiškia paskirtimi – paremti naujo gyvenimo pradžią.

Žmonės dovanas vieni kitiems pradėjo dovanoti dar ankstyvaisiais Romos imperijos laikais, kiekvieną sausį vykstančiuose, naujus metus pradedančiuose festivaliuose. Imperijos valdininkai privalėjo pademonstruoti dėkingumą savo imperatoriui už suteiktą taiką, ramybę ir gerovę, todėl pradėta teikti medų ir pyragus, simbolizuojančius gyvenimo saldumą ir būsimąjį gausų derlių.

Daiktus dovanodavo tik neturtingieji

Tačiau vestuvinės dovanos dar turėjo palaukti savo eilės. Mat būtina neužmiršti, kad iki pat XIX a. vidurio vedybos buvo politinis ir ekonominis procesas, kuriame jaunavedžių meilė atliko mažiausią vaidmenį. Jaunosios tėvai suteikdavo kraitį kaip mokestį už paslaugą kažkam, kilniai sutikusiam paimti jų dukterį amžinai santuokai (mat moterys neturėjo tiek teisių ir įtakos visuomenėje kaip dabar). Jaunikis ir jo šeima šiaip ar taip prisiimdavo įsipareigojimą išlaikyti nuotaką bei visus pasaulį išvysiančius naujos poros palikuonis. Antikos laikais kraitį sudarydavo ne lininiai užtiesalai ar rankšluosčiai, o taurieji metalai, žemės, titulai, vergai ir kiti dalykai, suteikiantys statusą naujai šeimai. Daiktus „naujo gyvenimo pradžiai", kaip mes juos esame įpratę vadinti šiandien, dovanodavo tik neturtingi žmonės, negalėję pasiūlyti kitai pusei nieko įspūdingesnio...

Ir iki pat XIX a. svečiai vestuvėse nedovanodavo to, kas jauniesiems galėdavo praversti virtuvėje ar ūkyje – tai buvo jaunavedžių šeimų prerogatyva. Galėdavo padovanoti tapytą jaunosios paveikslą, perlų vėrinį, špagą, egzotiškų maisto pagardų, pavyzdžiui, pipirų, tačiau nieko tokio, kas leistų įsibrauti į jaunavedžių asmeninę erdvę ar lovą.

Praktiškos dovanos – „meilės jaunavedžiams"

Praktiškos dovanos jauniesiems atsirado tais laikais, kai žmonės pradėjo nebepaisyti senovinių tradicijų, religinės, rasinės ir klasinės atskirties, pradėdami kurti savo šeimyninį gyvenimą iš meilės, dažnai – prieš tėvų valią, dažnai – netgi kituose kraštuose, dažnai – netgi su kitos rasės ar tikėjimo atstovu (kurgi ne – iki pat XX a. vidurio net ir Lietuvoje jaunavedžiai gyvendavo tėvų pirkiose, neretai ir miegodavo tose pačiose patalpose, kaip ir likę šeimos nariai...). Atsiskyrę nuo tėvų šeimų, atsiradę visuomenės paraštėse, tokie „meilės jaunavedžiai" ir pradėjo iš aplinkos reikalauti to, ką tradiciškai jiems suteikdavo tėvai – paramos „naujo gyvenimo pradžiai".

Maisto ar su juo susijusios dovanos

Žmonija vis dėlto išlaikė tradiciją tuoktis šiltais metų laikais (ir dabar pasaulyje patys populiariausi tuoktuvių mėnesiai yra gegužė ir birželis) – taip buvo lengviau „įsigyventi" arba „medų kopinėti", kad ir kas kaip suprastų tokį pasakymą. Mes, žinoma, nedovanojame jauniesiems avilių arba dalgių rugiapjūtei, tačiau šiltas metų laikas mus vis tiek verčia dovanoti ką nors, susijusio su maisto vartojimu. Pasąmonėje mes žinome, kaip tai yra svarbu išgyvenimui, todėl dovanojame kavos servizus, sulčiaspaudes, gruzdintuves, maisto garintuvus, sidabrinius stalo įrankius, porcelianinius indus ar krištolines taures. Modernesni ir tolimesni giminaičiai ar draugai atsiunčia maisto arba vaisių krepšį. Kad ir kaip tai atrodytų „vakarietiška" ar „amerikietiška" – maistas jaunavedžiams visada buvo ir tebėra svarbu.

Tačiau gyvenimas vėl keitėsi, ir 2012 m. net 70 proc. krikščioniškojo pasaulio porų gyveno kartu prieš susituokdamos (palyginimui – 1960 m. tokių porų buvo vos 10 proc.). Vadinasi, ir šiuo metu dauguma jaunavedžių jau būna „įsigyvenę", todėl virtuviniai prietaisai ar maistas jiems tapo nebe tokie aktualūs.
Ko jiems reikėjo? Žinoma, grynųjų pinigų.

Dovanoti grynuosius pinigus – sena tradicija

Dovanoti grynuosius pinigus kitiems žmonėms iš esmės yra labai sena tradicija, priskiriama žydams, kurie savo klajonių amžiais jau kažin kada suvokė, kad tikras turtas yra tas, kurį galima lengvai pernešti. Apžvelkite savo dabartinį būstą... Jeigu Jums tektų iš jo skubiai išvažiuoti (kas buvo nuolatinė žydų būsena ištisus XVIII a.), kiek rojalių, knygų, širdžiai mielų porcelianinių drambliukų ir šakučių galėtumėte pasiimti? O šiais laikais žmonės net Lietuvoje nebegyvena sėsliai. Judėjimas yra gyvybė, kadaise tvirtino mokslininkai ir gydytojai. Todėl ir grynieji pinigai pasidarė visai logiška dovana septynioms iš dešimties besituokiančių porų. Žinoma, ne italų mafiozų, pripažinusių tik grynuosius pinigus kaip dovaną artimiems ar tolimiems jaunavedžiams (jie gerai suvokė, kad materialūs daiktai yra tėvų domenas), stiliumi, kai dovanojamų pinigų kiekiu pademonstruojamas požiūris į jaunavedžius. Tai neretai suveikdavo kaip įžeidimas, kurį ateityje reikėdavo nuplauti krauju.

Kiek reikia jauniesiems dovanoti grynųjų pinigų?
Atsakyti į tai lengva, kai suvokiate, kam tie pinigai yra reikalingi. Jei povestuvinei kelionei – vienos dienos viešbučio kambario kaina. Jei paskolai už būstą atidavinėti – penkis kartus daugiau nei kainuotų prie vaišių stalo Jūsų suvalgyta vakarienė ir išgerti gėrimai. Jei nei viena, nei kita – tiek, kiek Jūs pats norėtumėte gauti. Puiki proga ir savo dosnumą patikrinti...
Tačiau iškyla kita dilema – kaip gražiai pareikalauti iš svečių, kad jie dovanotų grynuosius pinigus? Žinoma, elegantiškiausiai grynųjų pinigų įmanoma paprašyti tik labdarai. Tačiau egzistuoja keletas politiškai korektiškų frazių, tinkamų kvietimuose įrašyti: „Neįvyniotos dovanos", „Būsime dėkingi už paramą mūsų namų fondui", „Jūsų suteiktą garbę apsilankymu paminėsime po vestuvių planuojamoje povestuvinėje kelionėje" ir pan.

Norint išvengti bereikalingų dovanojamų daiktų, po truputį Lietuvoje populiarėja „amerikoniška" tradicija – kviestiniams svečiams pateikti dovanų sąrašą, sufleruojantį, ko Jums reikėtų bendro gyvenimo pradžiai buityje.

Tekstas – rašytojas, komunikacijos ekspertas Giedrius Drukteinis (www.elegancija.eu).