Galerija
(1)

Triukšmingi mergvakariai naktiniuose klubuose pabodę? Sukate galvą, kaip įdomiai jį atšvęsti? Pabandykite nustebinti nuotaką senoviniu mergvakariu, pasisemdamos idėjų iš senų lietuvių tradicijų.
Tad pasakojame apie tai, kaip mergvakarį švęsdavo praeities Lietuvoje, kokie ritualai buvo atliekami ir kokia jų prasmė.

Mergvakaris anksčiau buvo vienas svarbiausių moters gyvenimo įvykių, paskutinis jaunosios apsisprendimo vakaras. Į jį rinkdavosi artimiausios, visą gyvenimą būsimą nuotaką supusios jaunos ir pagyvenusios moterys: seserys, draugės, mamos, tetos, – nuo to ir kilo pavadinimas mergvakaris. Šis susibūrimas dar buvo vadinamas pintuvėmis, vakarynomis, prieveseliu.

Apeigos, atliekamos tą vakarą, turėjo simbolinę reikšmę. Moterys giedodavo raudas, primenančias, kad tai atsisveikinimo su mergyste, draugėmis, namais ir tėvais vakaras, išlydėjimas į kitą gyvenimą, o nuotaika būdavo graudi ir dramatiška. Šio vakaro dalyvės dainuodavo dainas apie mergelės gyvenimą, pasakodavo savo mergvakarių ir vestuvių istorijas, patardavo, kaip susitvarkyti su vyru namuose, išvengti problemų šeimoje. Dažniausiai visą mergvakarį organizuodavo vyriausioji pamergė. Tai ji užvesdavo dainas, graudindavo jaunąją ir mokindavo šokti.

Tradicijos

Be abejo, apeigos Lietuvos kaimuose skyrėsi, tad čia apžvelgiame bendras mergvakario tradicijas.
Mergvakaris prasidėdavo kraitvežiams išvežus paskutinę kraičio skrynią. Tada jaunajai būdavo dovanojamas pinigėlis, kuris turėdavo atnešti sėkmę ir pinigus naujai šeimai. Pinigėlis būdavo paslepiamas jaunosios batelyje.

Dar merginos aptardavo pamergių aprangą, ruošdavo dovanėles pabroliams. Jaunoji savo draugėms atsisveikinimui dovanodavo po margaspalvę juostą. Apjuosti svečią savo austa juosta būdavo laikoma dideliu garbės ženklu. O Suvalkijoje nuotaka kraitvežiams ir piršliui dovanodavo savo austus rankšluosčius.

Rūtų skynimas

Jaunoji eidavo į darželį skinti rūtų su motina ir piršliu. Pastarasis atnešdavo indą su rūtomis ir pastatydavo ant stalo. Pažymėtina, kad ir žiemą rūtos, apdėtos samanomis, gražiai išsilaikydavo. Jaunoji, skindama jas, raudodavo, atsisveikindavo su rūtomis ir jaunomis dienelėmis.

Vainiko pynimas

Tą dieną būdavo pinami vainikai vartams ir namo vidui puošti, įrengiamas „šventas kampas", puošiamas gėlėmis ir vainiku.
Kai kuriose Lietuvos vietose, nuotakai nuo užkerėjimo apsaugoti, vainiko pynėjos eidavo prie stalo, ant kurio gulėdavo įvairūs vainikui pinti skirti žalumynai, susikibdavo už rankų ir apeidavo jį ratu. Nupynusios vainiką, jos vėl pakartodavo šį ritualą.
Vainiką privalėdavo pinti porinis pamergių skaičius, kad jaunoji neliktų našlė. Pinti kartais sueidavo visos kaimo merginos ir atsinešdavo rūtų. Jaunoji būdavo sodinama ant duonkubilio, o pynimą pradėdavo vyriausioji: leisdavo vainiką iš dešinės į kairę, kad kiekviena pamergė į jį įpintų po rūtų šakelę. Nupintas vainikas sugrįždavo pas pradėjusiąją pinti, o po pynimo likusius lapelius mesdavo ant jaunosios, kad būtų geras gyvenimas.

Jaunosios šukavimas

Paskui merginos, eidamos ratu, medinėmis šukomis jaunajai iššukuodavo plaukus, uždėdavo vainiką ir padovanodavo veidrodį. Pasižiūrėjusi į savo atvaizdą jaunoji paimdavo šukas, kuriomis ją šukavo merginos, ir mesdavo per dešinį petį į netekėjusių merginų būrį. Kurią pirmą šukos paliesdavo – ta, vadinasi, ištekės pirmoji.
Taip pat būdavo pamergių vejamas siūlų kamuoliukas, kurį jaunoji vėliau paleisdavo išsivyti, laikydama už galiuko. Tai reiškė, kad ji savo nuotakos likimu vesis ir pamerges. Būdavo kaišoma, puošiama pirkia.

„Ačiavimas"

Iki XX a. pradžios kai kuriuose Dzūkijos ir rytinės Lietuvos dalies kaimuose būsima nuotaka kartu su viena ar daugiau pamergių keliaudavo per visą kaimą, užsukdavo į kiekvienus namus, gražiai atsiprašydavo ir kviesdavo į savo vestuves. Šis paprotys vadinamas „ačiavimu".
Būsimos pamergės atsinešdavo savo keptų pyragų. Populiarus būdavo pyragas „kasa", tarsi atsisveikinimas su jaunatviška nuotakos plaukų kasa.

Bernvakarių nebūdavo

Kaimo vyrai rinkdavosi mergvakario pabaigoje ir linksmindavosi kartu su jo dalyvėmis. Taip būsima nuotaka atsisveikindavo su visa bendruomene, kurioje užaugo. Tai viena iš sudėtinių mergvakario dalių. Jaunajam būdavo užduodamos mįslės, žaidžiami nuotakos atpažinimo žaidimai. Tokio dalyko kaip bernvakaris senosiose tradicijose visai nebuvo.
Pagal senolių tradicijas vestuvių išvakarėse merginos dar maudydavęsi pirtyje. „Pirties procedūros" būdavo lydimos dainų, burtų ir prietarų.

Moterų apranga

Moterys mergvakario metu vilkėdavo rūbus iš pilkšvos, rudos, žalios, rudai gelsvos, rudai raudonos, rusvos spalvos languotų arba ornamentuotų lino ir drobės audinių. Puošdavosi gintaro, bronzos ir žalvario dirbiniais: antkaklėmis, karoliais, smeigtukais, segėmis, apyrankėmis ir pan.

Senovinis mergvakaris šiandien

Organizuoti mergvakarį pagal autentiškas apeigas galima ir šiandien. Gražiškių folkloro kolektyvas „Gražupis" jau trečius metus rengia jaunavedžių palydas J. Basanavičiaus gimtinėje. Pagal kolektyvo vadovės Aldonos Krapavickienės surinktą folklorą atliekamos apeiginės dainos ir ritualai, kurie susipina su J. Basanavičiaus muziejaus vyriausiosios muziejininkės etnologės Agnės Miliauskaitės parengta 45 minučių mergvakario programa.
Senovinis mergvakaris su etnografiniais motyvais taip pat organizuojamas Rumšiškių liaudies ir buities muziejuje.

Keletas patarimų

Mergvakario tradicijas būtų gražiausia ir natūraliausia atkartoti kaimo troboje arba sodyboje su pirtele prie miško, ežero ar upės. O jei nė viena iš dalyvių nesiima iškepti tradicinio mergvakario pyrago, ekologiškų produktų turgelyje mergvakario vaišėms dairykitės juodos ruginės duonos, ragaišio, kaimiškų lašinukų, riestainių, meduolių, skilandžio, medaus, ožkos sūrio, tradicinių gėrimų – midaus, alaus. Arba galima ant laužo virti žuvienę, cibulienę arba barščius su baravykais.

Įdomiai pritaikiusios senąsias tradicijas ir papročius, surengsite išties įsimintiną ir smagų mergvakarį, o svarbiausia, kad jis bus artimas širdžiai.

Mergvakario pyragas „Kasa"

Reikės:
500 g miltų,
100 g šilto pieno,
25 g mielių,
125 g cukraus ,
0,5 arb. š. druskos,
tarkuotos citrinos žievelės,
125 g sviesto ar margarino,
125 g varškės,
2 kiaušinių,
riešutų, cukatų, obuolio slyvų, razinų.

Viską sumaišyti ir suminkyti, po to šiltai apdengus palaikyti 30 min., tada dar kartą perminkyti. Vėl leisti tešlai pakilti ir vėl suminkius pinti „kasą". Jai irgi reikia leisti truputį pakilti. Prieš kepant aptepti kiaušiniu ir pabarstyti cukrumi, papuošti riešutais, cukatais, obuoliais, slyvomis, razinomis ir pan.

Tekstas – Kristina Dembinskaitė.

123 RF nuotr.