Galerija
(1)

Anksčiau povestuvinė kelionė buvo skirta vienas kito geresniam pažinimui fiziškai. Juk tikėta, kad tuokiasi skaistūs žmonės. Tad kam šiuolaikinėms poroms reikalingas medaus mėnuo ir kas laukia po jo?

Apie povestuvinės kelionės formą

Tradicija važiuoti kopinėti medaus labai jauna. Ji atsirado tik XIX a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje, o tokios idėjos autorystės teisės Europai nepriklauso – ji „pasiskolinta" iš Indijos elito. Nors tokia povestuvinė kelionė vadinta gana romantiškai – nuotakos turu arba angliško stiliaus kelione, pagal šiuolaikinę sampratą labai romantiška jos nepavadinsi: juk jaunavedžiai su būriu draugų važiuodavo aplankyti tolimų giminių, negalėjusių dalyvauti jų vestuvėse!

Kažkas panašaus į šiuolaikinį medaus mėnesį atsirado tik XIX a. pabaigoje, nors Europos gydytojų elitas uoliai gadino romantiką įspėjimais, neva moterų sveikata yra per silpna keliauti. Populiariausiomis vietelėmis medaus kopinėjimui tampa Prancūzijos Rivjera, Roma, Verona ir Venecija Italijoje bei Niagaros kriokliai Ontaryje, Kanadoje. Dažniausiai medaus mėnuo prasidėdavo įsisiūbavus vestuvių pokyliui, naktį – svečiai likdavo švęsti, o jaunavedžiai iškeliaudavo traukiniu ar laivu. Jau kur kas labiau romantiška, ar ne? Deja, statistika rodo, jog XXI amžiuje daugelis porų pasileidžia į povestuvinę kelionę tik po kelių dienų, nes laukia dar labai daug reikalų – kol grįši iš kaimo turizmo sodybos, kol vestuvinę suknelę į nuomos punktą grąžinsi... Be to, keliauti laivais ar traukiniais nėra labai populiaru, išgėręs automobilio nevairuosi, išgėrusių į lėktuvą taip pat neįleidžia, o neišgerti per savo vestuves – dažniausiai neišeina...

Apie medaus mėnesio reikšmę

Taip, laikotarpis, kuriame gyvename, koreguoja tradicijų formą, todėl pats metas pasišnekėti apie nekintantį tradicijų turinį. 1546-aisiais išleistame Merriam–Webster žodyne rašoma, jog pirmasis vedybinio gyvenimo mėnuo vadinamas medaus mėnesiu, nes tikima, kad jis labai saldus. Istorikų teigimu, saldumo jam pridėjo unikalus baltiškas paprotys: pirmą mėnesį po vestuvių jaunavedžiai kasdien gerdavę po šlakelį seniausio pasaulyje alkoholinio gėrimo iš medaus, vadinamo Šiaurės Europos vynu – midaus. Kiti istorikai antrina, jog reikia atkreipti dėmesį ir į žodį „mėnuo", reiškiantį visai ne mėnesį. Tai aliuzija į mėnulį ir jo fazes – neva kaip kinta mėnulio fazės, taip ir santuokoje ne visuomet bus taip saldu, kaip iš pradžių...

Pačia bendriausia prasme anksčiau medaus mėnuo buvo skirtas vienas kito geresniam pažinimui fiziškai – juk tikėta, kad tuokiasi skaistūs žmonės. Panašu, kad skaistuolių šiais laikais kur kas mažiau nei anuomet, bet pažinimo funkcija išlieka. Nebūtinai fiziško, bet ir dvasinio pažinimo. Galų gale, ne tik kito ar savęs paties, bet ir jūsų, kaip poros, taip pat. Su povestuvine kelione simboliškai prasideda ir bendra jūsų gyvenimo kelionė.

Apie kelionių psichologiją

Psichologai sako, jog kelionė prasideda tada, kai baigiasi mūsų įpročiai ir toks komfortas, prie kurio esame pripratę: pavyzdžiui, mano vonios kambarys, mano lova, mano draugai ir mano kalbinė aplinka... Maža to, tikra kelionė visuomet susijusi su savižina – patekus į kitą kontekstą aiškiau patiriama, kas iš tiesų aš esu. Juk žmogus kaip paveikslas, kurį pakabinus ant kitos sienos, esant kitokiam apšvietimui ir kitokiems sienų apmušalams, išryškėja visai kitos jo spalvos ir detalės.

Taigi, patekę į kitą kontekstą mes išsivaduojame iš stereotipų apie save, kitus žmones ir pasaulį. Pačia bendriausia prasme kelionėje išsilaisviname nuo savo įsivaizdavimų apie savo sugebėjimus ir negebėjimus: pavyzdžiui, išsilaisviname iš tikėjimo, jog skristi lėktuvu – labai baisu, jog su svetimtaučiais susikalbėti neįmanoma ir t. t. Nors visuomet džiugu įsitikinti, jog esi stipresnis nei maneisi esąs, kelionė suteikia progų ir savimi nusivilti: pavyzdžiui, neišdrįsau prieiti, paklausti kelio – štai ir pasiklydau... Bet, laimei, ir pranokdamas savo lūkesčius, ir savimi nusivildamas žmogus (ar pora) artėja ten pat, prie svarbiausio – prie savęs paties. Pamenu, kaip geruoju mane nustebino šviežiai iškepta jaunavedžių pora, povestuvinės kelionės metu pasiryžę pirmą kartą skristi lėktuvu. Juk tiek daug žmonių yra kamuojami paniškos skrydžio baimės, kuri paaiškėja tik tada, kai lėktuvas atsiplėšia nuo žemės! Vadinasi, ši pora nebijo rizikuoti, ji atvira naujai patirčiai ir ši savybė jų gyvenimą dar būtinai praturtins. Čia verta prisiminti vieną įdomiausių medaus mėnesių, apie kurį teko girdėti – jaunavedžiai stovyklavo palapinėje prie ežero, Molėtų rajone. Truputį įdomiau nei dauguma jaunavedžių, pasirinkusių „viskas įskaičiuota" ir skrendančių ilsėtis į Kretą? Truputį. Gali būti, kad ir šios poros gyvenimas bus truputį įdomesnis...

Apie medaus mėnesio euforiją

Nemažai romantikos visoms kelionėms prideda būtent tai, jog keliavimas dažnai primena įsimylėjimą: kasdienybėje slegia įsipareigojimai, atsakomybė ir rutina, o kelionė visuomet siejasi su poilsiu, kasdienio ritmo ir atsakomybių primiršimu, naujais įspūdžiais ir laukiančiu nuotykiu. Tarsi ore tvyrotų šventė, tarsi kiekviena aplankyta vietovė alsuotų meilės virpesiais! Ak, kokia maloni ta keliaujančio asmens būsena! Tiesa, jaunavedžių būsena dar malonesnė, nes ją sustiprina ne tik paprasto keliautojo išgyvenami nuotaikingi jausmai, bet ir povestuvinis emocinis užtaisas: organizacinis stresas atslūgsta ir sulig prie altoriaus ištartu „taip" užklumpa euforija, juk „būsime kartu visą gyvenimą"... Taigi, povestuvinės kelionės metu esame gerokai pakylėti virš žemės ir aplankytos vietovės svaigina kur kas labiau nei būtų patikusios eilinės komandiruotės metu.

Tik kuo apsvaigimas didesnis, tuo „pagirios" sunkesnės – nors ir ne visada norisi, iš visų kelionių reikia grįžti. Kartais grįžimas sunkus ne tik fiziškai (vargina kelionė ir aklimatizacija), bet ir dvasiškai („Reikės eiti į darbą", „Pas mus žmonės gatvėje nesišypso", „Turbūt niekada nesugebėsiu uždirbti tokiai kelionei pats, tėvų nepadedamas..." ir pan.). Kuo grįžimas staigesnis (pavyzdžiui, lėktuvu), tuo adaptacija skausmingesnė. Todėl planuodami savo povestuvinę kelionę apmąstykite jūsų porai priimtiną keliavimo tempą – galbūt pasirinksite lėtai plaukti keltu ar ramiai važiuosite kemperiu? Tikiuosi, sakyti, jog pasirinktos povestuvinės kelionės idėja ir tempas turi žavėti abu, net nereikia.

Apie poatostoginę melancholiją

Grįžti iš kelionės fiziškai nepakanka, tad psichologai rekomenduoja atlikti kokį nors grįžimo iš kelionės ritualą. Skamba sudėtingai, o yra labai paprasta – pavyzdžiui, pagaliau išsimaudyti savame duše ir atsigerti iš savo mėgstamo puodelio. Dar psichologai teigia, jog po kelionės praverčia ramybė – neva savo kūną ir sielą, prisipildžiusius nuotykių, kurį laiką dera saugoti nuo naujų įspūdžių, kitaip taurė gali persipildyti.

Apniktiems poatostoginės melancholijos patariama nepamiršti, jog tai – natūralus jausmas ir per jėgą jo lauk neišguisi. Bet gražiuoju susitarti galima – pats metas pamaloninti save mažomis smulkmenomis: karšta vonia su kvapniais eteriniais aliejais, didesniu obuolių pyrago gabalėliu ar nuotraukų peržiūros vakarėliu, surengtu artimiesiems. Žinoma, galima ir pagudrauti – pavyzdžiui, daugelis žmonių net nusipurto išgirdę žodį „pirmadienis". Jei ir jūs velniškai nemėgstate pirmadienių, psichologai siūlo suplanuoti grįžti į darbą trečiadienį!

Poatostoginę melancholiją palengvintų ir tai, jei nepultumėte dirbti viršvalandžių ir, užuot puolę reaguoti į kolegų prašymus kažką padaryti, pirma nudirbtumėte savo darbus. Nepamirškite laiku atsipūsti – suprantu, jog skambutis močiutei neprimena poilsio Viduržemio jūros pakrantėje, bet tai yra kur kas geriau nei be perstojo atsakinėti į nelabai reikšmingus elektroninius kolegų laiškus... Be jokios abejonės, geriausia paguoda nuo melancholijos – mylimo žmogaus glėbys. Juk jus sieja ne tik bendra pavardė ar namai – jus sieja ir bendri patyrimai. Bendra kelionė prasidėjo. Pirmyn.

Straipsnio autorė – psichologė Liepa T. Raškevičienė

Nerijaus Januškos (www.n-j.lt) nuotr.