Galerija
(9)

Kaip buvo, taip ir liko: vasara ir ruduo – vestuvių metas. Kaip kitaip, juk šilta, gražu, žalia, naktys – trumpos, o ir saulės mums, šiauriečiams, vasarą užtenka... Tik kelionės į šiltesnius kraštus, kur šeiminis medus – saldesnis, vis tiek norisi... Atslūgus kelionių į Afrikos valstybes įkarščiui, keliauti Pietų link – nesiliaujama. Štai ir į Siciliją naujas pigių oro linijų bendrovės maršrutas kas mėnesį atsiunčia keletą šimtų keliautojų.

Nuo niūrių orų ir streso išvarginti lietuviai tikisi jau Trapanyje atrasti pietietiškas šypsenas, garsųjį itališkąjį atsipalaidavimą ir daug vyno... Ir tikrai randa. Jei ne iškart Trapanyje (per galybę turistų gal ne visada pastebėsite vietinio nedrąsią šypseną, o ir oro uosto apdžiūvusios prieigos akiai ne ypač malonios), tai, pavažiavus į Stebuklingosios salos rytus (šį pavadinimą Sicilijai „prilipdė“ mano vyras antropologas), vietinių žmonių šilumos ir gero vyno galima saujomis semti (žinoma, jei to tikrai ieškoma). O nekarštuoju periodu Sicilijos rytuose net ir žalumos, taip mielos lietuviui, gali surasti.

KODĖL VERTA APSILANKYTI SICILIJOS RYTUOSE 

Pastebėjau, kad Sicilijoje lietuviai dažniausiai keliauja tuo pačiu, kažkieno prieš dešimtmetį sudarytu maršrutu: Palermas (jei šiojo neaplenkia dėl mieste tvyrančio begalinio chaoso)–Čefalu–Taormina–Etna–Sirakūzai, dar kartais įtraukdami San Vito lo Capo, Eną, Ačirealę, Notą, Ragūzą, Ajolų salas (rečiau) ar dar kokį vieną kitą miestelį. O į trečią pagal dydį Sicilijos miestą Mesiną, paties Goethe's pavadintą Sicilijos raktu, užsukti vengia. Neva, nėra ten ką žiūrėti. Pasakysiu, kad toks požiūris nėra teisingas. Keliautojai tikriausiai nežino, kad Mesina – jau daugiau kaip du tūkstančius metų skaičiuojantis miestas, dydžiu prilygstantis Kaunui (gal gyventojų skaičiumi net jį lenkiantis). Kadaise dėl savo geros geografinės padėties (ant jūros kranto, tinkamo laivybai, tad ir prekybai) šis miestas buvęs labai turtingas, kuriam klestėti sutrukdė 843 m. miestą užėmę ir kelius prekybai užkirtę arabai, bet vėl 1061 m. gyvenimui prikėlė normandai. Arabai ir normandai yra pastatę tokių pastatų, kurie iki šiol gerai išlikę ir saugomi UNESCO (vien ko verta nuostabaus grožio XI a. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Italoje, Mesinos rajone!). Sicilijai įtakos darė ne viena tauta – čia būta graikų, ispanų, romėnų, jau minėtųjų arabų, normandų. Kiekvienas iš jų ką nors vertingo sugriovė, o kai ką ir paliko. Tikrai reikėtų pamatyti nuostabią XII a. Katalonų bažnyčią, atspindinčiai bizantiškąjį, arabiškąjį, normandiškąjį ir romėniškąjį laikotarpius. Mesinos šiandienį ,,veidą" suformavo pati istorija. Miestas iš esmės jau ne kartą buvo sugriautas didelių žemės drebėjimų. Stebėtinai greitai atsigavo po pastarojo, įvykusio 1908 m., kai pačių Kalėdų švenčių įkarštyje per keliasdešimt sekundžių miestas buvo tiesiog nušluotas nuo žemės paviršiaus. Iš pastatų negriuvo tik minėtoji kataloniečių bažnyčia (nuėję prie jos pamatysite, kokiame lygmenyje Mesina stovėjusi anksčiau) ir dalis Katedros. Visa kita beveik negrįžtamai buvo sunaikinta. Ši nelaimė parodė, kaip greitai galima sureaguoti ir kiek gražių pastatų įmanoma pastatyti per sąlyginai trumpą laiką. Dabar mieste stovi praeito šimtmečio antrajame–trečiajame dešimtmečiais pastatyti Teismo rūmai, prieš juos – gražus Mesinos universiteto pastatas (gal su kiek apleistu sodu, bet neabejotinai retais augalais jame). Ne taip toli, Europos Sąjungos aikštėje, yra savivaldybės rūmai, o visai keletas žingsnių nuo jo – Viktoro Emanuelio operos teatras (čia orkestre grojo lietuvė R. Ruginytė). Beveik be išlygų mieliausia senamiesčio vieta – po žymiojo žemės drebėjimo restauruota, dar XII a. normandų pastatyta, katedra, šalia kurios stovi bokštas su laikrodžiu ir lygiai pusiaudienį pagal dievišką „Ave Maria" melodiją šokančiomis figūrėlėmis. Katedros aikštėje savo akimis galima išvysti Montorsoli kūrinį – XVI a. vidurį menantį Oriono fontaną.

MESINOJE RASITE VISKO, KO NORITE

Mesinoje yra ką veikti įvairiausių poreikių turintiems keliautojams. Besidomintys architektūra gali suskaičiuoti 82 (taip, būtent tiek!) bažnyčias, kurių stilius varijuoja jau nuo minėtojo arabų–normandų, gotikos, baroko iki vadinamojo liberty. Yra net nelabai patrauklus, tačiau meno mėgėjams svarbus kultūros centras. Apskritai, Mesinoje galima rasti viską, ko nori: pasivaikščioti po miestą, pasigrožėti sąsiauriu ir miesto panorama nuo Karaliaus Kristaus bažnyčios, iš kokios jaukios kavinės paspoksoti į aplink būriais zujančius vietinius, gardžiai pavalgyti (ledų skanumas, net man, jų ne itin mėgstančiai, yra sunkiai žodžiais nusakomas), smagiai (ypač rugpjūčio mėnesį) pasišokti ant jūros kranto, maloniai San Martino gatvėje apsipirkti, sporto mėgėjams – pabėgioti ilga Rojaus pakrante ar net paleisti aitvarus vėjuotame Faro paplūdimyje, kur viena į kitą susilieja dvi jūros – Tirėnų ir Jonijos, o jų susiliejimas dėl skirtingų aukščių ir akimi matomas.

ITALA – ITALIJOS PRADŽIA

Man pačiai artimas Italos miestelis. Tai viduramžiais aplink vyndaryste užsiimantį nedidelį vienuolyną į tokį, koks yra dabar, išaugęs miestelis tarp Mesinos ir Taorminos (iki abiejų miestų – vos pusvalandis kelio). Kalbama, kad net ir Italijos vardas kilęs nuo šio miestelio pavadinimo.

Itala – savitas, šimtmečiais puoselėjamą sicilietišką gyvenimo būdą atskleidžiantis miestelis. Ir – civilizuotas, nors jame šiuo metu gyvena ne daugiau kaip pusantro tūkstančio gyventojų. Apie sąsajas su likusiu pasauliu (ko dažnai trūksta mažuose kaimeliuose) pasako ne tik pakankamai miestietiškas vietinių gyvenimo būdas (nors dauguma turi vadinamuosius „kaimus" – nuosavus vynuogynus, figų, apelsinmedžių ar alyvuogių sodus), bet ir jaunų žmonių apranga - kai kurie rengiasi ir elgiasi taip, lyg gyventų ne šiaurės italų snobiškai vadinamuose „varganuose" Italijos pietuose, o kur nors Milane. Jie nori atrodyti šiauriečiai, bet Sicilijos, ypač Italos, kaip patys sako, niekada nepaliks. Matyt, ne veltui „Facebook" yra sukurta grupė, kurioje sakoma, kad sicilietį gali „iškrapštyti" iš Sicilijos, bet Sicilijos iš siciliečio neatimsi.

NORINTIEMS PAJUSTI TIKRĄJĄ SICILIETIŠKĄ DVASIĄ

Itala idealiai tinka tiems, kurie per trumpą laiką nori pagyventi sicilietiškai. Patys pajusti ir išbandyti (be streso, kas Sicilijoje dažnai nutinka turistams) sicilietišką, lėtą gyvenimo būdą: siestas nuo 13.00 val. iki 16.00 val., šventas pietų ir vakarienės valandas, kai visi sutartinai grįžta į savo namus pabūti su šeima, vietinio kunigo Cacciolos grojimo pianinu „treniruotes“ 9.15–10.00 val. ir 16.15–17.00 val. (ir taip – jau daugiau nei 60 metų kasdien) ar kas penkiolika minučių visą parą skambančių bažnyčios varpų (čia laikrodis – nereikalingas, pagal dūžius ir taip visi žino, kiek yra valandų).

Sicilijoje neįmanoma be atsitiktinių pokalbių iš balkono į balkoną, be netikėtų (iš anksto nesutartų) vizitų į namus, be poilsio prie jūros ar ilgų vakarų drauge centrinėje miestelio aikštėje. Juk Sicilija be jūros, kalnų, saulės, gardaus maisto ir vyno – ne Sicilija. Italoje viso to – su kaupu!

Itala – jaukus nedidelis miestelis Sicilijos rytuose, netoli Mesinos. Jame nuolat gyvena apie pusantro tūkstančio gyventojų, bet miestelis „išauga" dviem ar trimis kartais vasaros sezono metu, kai į jį persikrausto tie, kurie žiemoja Mesinoje, Katanijoje ar kituose didesniuose Sicilijos miestuose, arba kai artimųjų aplankyti grįžta tie, kurių namai jau seniai – ne Italijoje. Liepa ir rugpjūtis – tokie intensyvūs mėnesiai, kad rugsėjį, vasarotojams išsivažinėjus po namus, ima atrodyti, jog Itala staiga užmigo. Dingus šurmuliui, vėl grįžta įprasta Italos ramybė ir vienintelis, dažniau sudrumsčiantis jaukią ir kvapnią kalnų tylą, būna tas žymusis XV a. šv. Mergelės iš Piliero bažnyčios varpas, kas ketvirtį valandos mušantis tiek dūžių, kiek tuo metu yra valandų ir minučių.

Italos miestelis turi net penkis „rajonus" (frakcijas), ir visi jie išsidėstę skirtingais aukščiais: Itala Marina yra tiesiog ant jūros kranto, miestelio centras – aukščiau, jau kalne, už 2,5 km nuo jūros (keletą minučių automobiliu), ir yra vadinamas Itala Superiore – Aukštutine Itala. Čia pat – Mannello ir Borgo su nuostabiomis XV a. bažnyčiomis (viena net vadinama šv. Veneros vardu, o į ją patekti galima tik stačiais laiptais – kito kelio paprasčiausiai nėra), dar aukščiau kalne yra Croce (Kryžiaus) rajonas, kuriame stovi miestelio pradžia ir tikrasis pasididžiavimas – dar XI a., galbūt net kartu su Lietuvos valstybe, pastatyta nuostabioji Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei ją supantys pastatai – kadaise buvę vienuolynu. Šiame mažutėliame miestelyje yra net 7 bažnyčios, visos – senesnės net ir už mūsų nuostabųjį Kauno (Pažaislio) buvusį Kamaldulių (dabar – Šv. Kazimiero seserų) vienuolyną ar bendraamžę nepakartojamąją Vilniaus Šv. Onos bažnyčią.

ITALA KIEKVIENAM KELIA NOSTALGIJĄ

Itala grožėtis galima iš miestelio centre esančio unikalaus mažo viešbutuko „Le Giare“ balkonų ar sėdint viešbučio restorano sodelyje – terasoje (daugiau apie ,,Le Giare" galima paskaityti lietuviškai ar tinklaraštyje www.legiare.org). Čia kiekvienas sutinkamas kaip ilgai lauktas svečias ir kiekvienu rūpinamasi taip, kaip artimu giminaičiu. Svarbu tik prisiminti, jog siciliečiai, priešingai nei neapoliečiai, - santūrūs žmonės, todėl laukia, kada iniciatyvą draugystei parodys svetys, patys retai pirmieji užkalbins (ir nebūtinai dėl kalbos nežinojimo, o daugiau dėl šiame krašte svarbia vertybe esančio mandagumo). Bet visi svečiai, neabejotinai, miestelį paliks su nostalgija. Būdamas čia jautiesi taip, lyg sapnuotum sapną, kuriame veikėju esi ir tu pats.

Itala labai patogus geografiniu požiūriu miestelis, kuris yra pusiaukelėje tarp Mesinos ir Sicilijos perlu vadinamos Taorminos. Iki Savoca ar Forza d'Agro miestelių, kuriuose filmuotos kai kurios Francio Fordo Copollos filmo „Krikštatėvis" scenos, ar Letojanni – ne daugiau kaip 30 km kelio. Netoli ir iki Etnos, Katanijos, Milaco bei nuostabiųjų Ajolų salų ar Redžio Kalabrijoje esančio Redžio miesto. Į paskutinius du patenkama keltais arba nedideliais turistiniais maršrutiniais laiveliais („raketomis"). Ne vienas Italos lankytojas aplanko Sirakūzus ar net Palermą.

Jei vis dar svarstote, kur vykti į povestuvinę kelionę, – Itala ideali vieta autentiką, istoriją, kalnus, jūrą ir gerą maistą mėgstančiai porai. Čia ne tik pailsėsite, bet daug pamatysite, sužinosite ir patirsite. Juk čia paprasčiausiai vis dar galima tiesiog gyventi (kas skubančiame ,,civilizuotame" pasaulyje jau yra tik atmintis, o ne realybė)... Tad iš visos širdies kviečiu – važiuokite pas mus... Juk čia medus – labai saldus...

Vykstantiems į Italos miestelį rekomenduojame apsistoti viešbutyje-restorane „Le Giare". Daugiau informacijos rasite www.legiare.org arba www.facebook.com/www.legiare.org.
Apie sicilietišką gyvenimo būdą daugiau sužinosite tinklaraštyje „Sicilija. Užrašai iš Le Giare balkono (Gyvenimas senbernių saloje)" – http://simsicilijauzrasaiislegiarebalkono.blogspot.it. Apie Italos miestelį daugiau informacijos rasite www.prolocoitala.it.

Tekstas – Simona Crisafulli (tiesiai iš Sicilijos). Nuotraukos – Jelenos Kurbatovos (www.jelenakurbatova.com).