Galerija
(6)

Namai – itin svarbi asmeninio gyvenimo dalis, o svajojimas apie juos gali ir suartinti, ir sukiršinti porą. Kas yra architektūros psichologija ir kodėl ją taip svarbu išmanyti? Ar tikrai namo projektavimas atskleidžia poros santykius? Kaip išsirinkti gerą architektą ir kodėl šykštuoliai už namo statybas sumoka dvigubai?

Apie savo darbo užkulisius pasakoja architektūros studijos „Arch L.A.B" (www.archlab.lt) architektai – Paulius ir Marijus Vroblevičiai bei Darius Birutis.

Kaip architektūra ir psichologija tapo pora?

Marijus: naujas laikotarpis – nauji iššūkiai: gyvenamiesiems rajonams, namams, kitoms erdvėms nebeužtenka būti tik stilingoms ir funkcionalioms. Žmonės aiškiai jaučia, jog ne tik jie paveikia (kuria, keičia) aplinką – aplinka paveikia ir juos. Kodėl vienose patalpose tampame liūdni ir irzlūs, o kitose – linksmi ar atsipalaidavę? Kodėl jūsų svečiai nuolat vakaroja mažoje virtuvėje, nors erdvioje svetainėje būtų kur kas patogiau? Kodėl ne visuose darbo kambariuose norisi dirbti? Kodėl vienuose rajonuose didesnis bendruomeniškumo jausmas, o kituose – nusikalstamumas? Galų gale, kaip suprojektuoti namus, kuriuose, pavyzdžiui, būtų malonu gyventi žmogui, sergančiam uždarų erdvių baime? Juk mintis apie rūsį, sandėliuką ar tualetą jam užgniaužia kvapą! Taigi, architektūra ir psichologija, ieškodama atsakymų į klausimus, kaip sukurti žmogų teigiamai veikiančią aplinką, pirmiausia surado viena kitą.

Paulius: Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, specialistai itin mažai girdėję apie architektūros psichologiją. O ir apie tai girdėjusiems užmigti ant laurų negalima – neužtenka žinoti, kaip suprojektuoti parduotuvę, į kurią žmonės norėtų užeiti; kaip žmogaus charakterį veikia asimetrija ir simetrija; kokius jausmus sukelia formos ir spalvos arba, pavyzdžiui, kaip baldų išdėstymas paveikia bendravimą. Didele dalimi namo projektavimas yra darbas su žmogaus svajone. O svajonės – gana jautri sritis... Svajonę reikia išpildyti, bet taip, kad ilgainiui ji netaptų rakštimi minkštoje vietoje, kad klientas jos neišsižadėtų. Kad po penkiolikos metų jis nesigraužtų, jog šis išsvajotas namas – slegiantis, nepatogus, moraliai pasenęs ar tamsokas. Todėl architektams reikia ir subtilumo, ir derybų meno, ir psichologinių žinių, ir humoro. Kadangi namus dažniausiai projektuojame poroms, neretai ir svajonės būna dvi. O suprojektuoti reikia vieną, abiem bendrą...

Taigi, namo projektavimas iš dalies atskleidžia ir poros santykius?

Marijus: tikrai taip. Yra porų, už kurias nuoširdžiai džiaugiesi. Akivaizdu, kad abu mąsto panašiai, puikiai papildo vienas kitą, kritiką išsako konstruktyviai, gerbia vienas kito norus, skatina juos įgyvendinti. Kaip sakoma, niekas kitas taip nesuartina poros, kaip bendras tikslas ir bendras priešas. Tokios poros bendrą tikslą turi ir joms belieka palinkėti, kad vėliau statybų bendrovės netaptų priešais (juokiasi). Kartais pasitaiko, jog vienas poroje – kur kas nuolankesnis ir pasyvesnis, tačiau tai ne visuomet reiškia, kad jam nerūpi, kokie tie namai iš tiesų bus. Dažnai pasyvų poros narį natūraliai užgožia aktyvesnė ar finansiškai į namus daugiau investuosianti pusė. O architektas, išgirdęs tik vieną, aktyvesnį poros narį, kasa duobę ir sau pačiam, ir porai. Labai geras pavyzdys – verslininko ir jo žmonos, namų šeimininkės, dviejų aukštų namas su mansarda. Jų architektas detaliai išpildė vyro svajonę, tačiau pamiršo moters poreikius, įrengdamas skalbyklą pačiame nepatogiausiame – trečiame namo aukšte. Žinoma, toks kasdienis sportas garantuoja dailias moters kojas (juokiasi). Tačiau namas, pastatytas neatsižvelgiant į abiejų šeimininkų poreikius, po savo stogu brandina poros konfliktą: „Pastatei namą su skalbykla palėpėje, tai pats dabar ir skalbkis!" (juokiasi). Kad namai iš tiesų tenkintų abiejų poros narių poreikius, architektas turi suvokti: net jei už namo statybas moka vienas, namuose gyvens abu. Jis turi sugebėti išgirsti net patį tyliausią ir labiausiai užsisklendusį klientą.

Darius: o aš pastebiu, kad svajojimas apie bendrus namus suartina žmones: jei kartais į pirmąjį susitikimą ateina tiesiog du savais reikalais užsiėmę žmonės, tai po kiek laiko sutinki jau iki paryčių diskutuojančią, įvairiausių nuotraukų ir idėjų prisirankiojusią porą, kuri vis dažniau sako „mes", „mes norime", „mums patiktų"... Liūdniausia, jei pora supranta namo projektavimą kaip ambicijų karą, tarsi norėdami vienas kitą nugalėti, kažką vienas kitam įrodyti. Tačiau tokioms poroms apskritai gyvenime retai pavyksta sukurti kažką bendra, todėl ir architektų studijose jos – retas svečias. Taigi, turbūt pažaidžiant net galima perfrazuoti žymų posakį „Kaip danguje – taip ir ant žemės" į „Kaip poroje – taip ir namuose". Aplinka, kurioje gyvename, tikrai šį bei tą išduoda apie mūsų vidinį pasaulį.

Ar skiriasi klientai iš Lietuvos ir užsienio?

Marijus: skirtumų iš tiesų yra. Pavyzdžiui, mūsų klientai iš JAV pirmenybę teikia kartotiniams namų projektams, tarsi jų moto būtų „atėjau, pamačiau tai, apie ką svajojau, ir nusipirkau". Lietuviai kur kas dažniau apie namo projektavimą mąsto kaip apie bendrą kūrybinį procesą, o apie savo namą – kaip apie vienetinį kūrinį. Santūrūs skandinavai architektūroje ne tokie santūrūs – iš tiesų jie mėgsta drąsius, kartais netikėtus ir unikalius sprendimus. Ir nors visa tai – tik natūralūs kultūriniai skirtumai, turime ko vieni iš kitų pasimokyti: iš amerikiečių – gebėjimo greitai atpažinti savo svajonę ir apsispręsti; iš lietuvių – noro atiduoti savo namams visą širdį; o iš skandinavų – drąsios ir laisvos mąstysenos.

Paulius: nors dirbame su klientais iš viso pasaulio, „Archlab" kolektyve vyrauja lietuviška namo projektavimo samprata – tai bendras architektų ir klientų kūrybinis procesas. Būtent todėl stengiamės namus pakrikštyti ne kokiais beasmeniais pavadinimais (pavyzdžiui, „Beržas"), o suteikti jiems šeimininkų vardus, pagerbti namo vietą. Taip atsiranda „Lauryno ir Salomėjos namas šlaite", „Rimanto namas Valakampiuose" ir kt.

Gal prieš eidama pas architektus pora turi padaryti namų darbus?

Marijus: visų pirma reikia kantriai nusiteikti, nes architektai – mūzų valdomi menininkai (juokiasi). Verta bent apytiksliai žinoti, kelių aukštų namo norite, kiek ir kokio dydžio kambarių, garažo, pagalbinių patalpų jums reikia. Kaskart, prie projekto pridėdami papildomą kambarį vaikams, svečiams ar darbui, paklauskite savęs, ką veiksite su tais kambariais po dešimtmečio, kai vaikai išsikraustys? Žinoma, nebūtina galvoti, kad šis namas statomas visam gyvenimui – keisis jūsų poreikiai, šeimos sudėtis, pakeisite ir namą. Tačiau jei svajojate apie pirtį, įvertinkite, kad ji visuomet į namus „atsineša" papildomą ansamblį – priešpirtį, dušą, kaminą ir t. t. Ar iš tiesų taip verta stengtis dėl pirties, kurią kūrensite tik kartą per metus? Prieš įsigydami žemės sklypą, pasikonsultuokite su architektais. Patyrusi akis iš karto mato privalumus ir trūkumus: ar gera vidinio kiemo orientacija pasaulio šalių atžvilgiu, ką diktuoja sklypo reljefas ir t. t.

Kiek kainuoja namo projektavimas?

Darius: kaina – labai individuali ir sąlygiška. Deja, dažnai pigus projektas reiškia, jog teks gerokai permokėti statybų metu, nes, pavyzdžiui, architekto neprofesionalumą teks kompensuoti itin brangiais konstrukciniais sprendimais. Ir atvirkščiai – keliais tūkstančiais brangesnis namo projektas dažnai statybų metu sutaupo milžiniškus pinigus. Kartais žmonės patiria nuostolių nė nepradėję statybų – pasirodo, jog suprojektuoto namo praktiškai neįmanoma pastatyti arba tai kainuotų neadekvačiai daug pinigų, tad tenka samdyti kitus architektus ir dar kartą taisyti...

O kaip išsirinkti gerą architektą?

Darius: jei aš būčiau užsakovas, peržiūrėčiau, ką architektas / architektų grupė yra nuveikę – nors kiekvieną kartą tas pats architektas suprojektuoja vis kitokį namą, kažkas bendra išlieka. Taigi, rinkčiausi architektą pagal stilistiką ir braižą – kai sutampa estetiniai įsitikinimai, labai lengva kartu dirbti ir atsiranda tikimybė, kad projektuodamas jūsų namą architektas pataikys tiesiai į dešimtuką. Be to, pirmenybę teikčiau ne „vieno architekto įmonei", o architektų grupei: keletas vienas kitą papildančių profesionalų visuomet geriau už vieną. Juk kiekvienas architektas turi savo stipriąją pusę – vieno aistra yra vidaus planas, kito – namo projektavimas sklypo atžvilgiu ir pan. Labai svarbu, kad architektas paklaustų poros, kiek ji ketina skirti pinigų namo statyboms ir suprojektuotų namą ne tik pagal savo svajonę, bet ir pagal išgales. Kam porai projektas, jeigu jie neišgalės pagal jį pasistatyti namo?

Paulius: rekomenduoju ieškoti optimalaus santykio tarp patirties ir jaunystės. Retas architektūros studentas, stokodamas solidžios patirties, suprojektuos tikrai gerą namą, tačiau jaunystė projektuotojui prideda nuoširdumo dirbant, drąsos ieškant sprendimo bei išradingumo jį įgyvendinant. Itin solidi patirtis kartais irgi gali pakišti koją – pavyzdžiui, gali būti sunku priimti kritiką ar atrasti kažką nauja. Labai svarbu, kad architektas nebūtų tik menininkas – kad jam nebūtų svetimos technologinės naujovės, racionalūs konstrukciniai sprendimai; kad žinotų statybinių medžiagų bei statybos darbų kainas, atlikimo terminus; kad suvoktų, kaip veikia įvairios šildymo, vėdinimo sistemos. Svarbu, kad architektas ne tik išmanytų, kaip suprojektuoti namą, bet ir žinotų, ką reiškia gyventi name.

Marijus: yra toks profesinis anekdotas: „Gyveno kartą architektas, turėjo žmoną ir meilužę. Žmonai pasakydavo, kad eina pas meilužę, meilužei – kad pas žmoną, o iš tiesų eidavo projektuoti" (juokiasi). Taigi, svarbiausia, kad architektas būtų atsidavęs darbui!

Daugiau apie individualių namų projektus rasite „Facebook" paskyroje: Arch LAB – Architectural Laboratory. www.archlab.lt

Tekstas – Goda Šleinytė. „Arch L.A.B" archyvo nuotr.