Galerija
(1)

Vedyboms besiruošianti pora pareiškia, jog renkasi vestuvių tik dviese egzotiškame krašte scenarijų. Tėvai šokiruoti, giminės burnoja, o draugai sėdi it netekę amo. Todėl šįkart – apie galimas psichologines priežastis, kurios slepiasi už poros sprendimo tuoktis atokiame pasaulio krašte.

Netrukdomiems patirti svarbų santykių virsmą

Pasaulyje populiarėja downshifting – atsiskyrėliškas gyvenimo būdas, stengiantis pabėgti nuo civilizacijos (ne)malonumų. Trumpai tariant, downshifting idėja susižavėję žmonės meta miestietišką gyvenimo būdą, gerai mokamą darbą, spjauna į savo karjeros viršūnę ir atverčia naują gyvenimo lapą, kuriame materialines gėrybes, nuolatinį informacijos srautą bei kasdienį stresą pakeičia susiliejimas su gamta, meditacija medinėje lūšnelėje kur nors aukštai kalnuose ir panašaus pobūdžio atsiribojimas nuo civilizacijos teikiamų (ne)malonumų. Kartais poros, keliaujančios tuoktis į civilizacijos dar nepaženklintus pasaulio kampelius, iš tiesų kažkuo primena downshifting šalininkus, norinčius pagaliau liautis bėgus kaip žiurkei rate ir ieškančius harmonijos. Taigi, yra porų, siekiančių atsiriboti nuo kai kurių alinančių tradicijų ir norinčių labai asmeniškai, intymiai patirti šį svarbų savo santykių virsmą. Poros, puoselėjančios intymumą, vertos aplodismentų – juk jos ieško progų nusigręžti nuo viso likusio pasaulio, kad visa savo esybe patirtų artimą buvimą dviese.

Išvengti artimųjų pageidavimų koncerto

Pasitaiko, kad šviežiai susižadėjusi pora pavargsta nuo šeimos įtikinėjimo ką nors daryti, arba priešingai – kaip tik nedaryti. Pavyzdžiui, į vestuvių puotą privalu pakviesti gerą tuziną nuo vaikystės nematytų giminaičių; registruoti civilinę santuoką savo pasirinktoje vietoje – niekam nereikalingas prasimanymas; o jei nuotaka nesegės rūtų vainikėlio, tai šeima mirs iš gėdos. Trumpai tariant, aplinkinius kontroliuoti linkę artimieji teigia geriau žinantys, kaip turėtų atrodyti jūsų vestuvės (ir jūsų gyvenimas). Žinoma, jie ne visuomet kontroliuoja piktumu – priekaištais, ultimatumais ar grasinimais, nes tariamu gerumu taip pat galima labai sėkmingai manipuliuoti aplinkiniais: pavyzdžiui, mainais už tai, kad bedieviai vaikai nepridarytų gėdos ir prisiektų amžiną meilę bažnyčioje, tėvai jiems gali pasiūlyti padengti pusę visų vestuvėms skirtų išlaidų...

Taigi, poros, norėdamos išvengti tokio nesibaigiančio pageidavimų koncerto, bet nežinodamos, kaip tai padaryti, dažnai renkasi kraštutinę – pabėgimo tik dviese ir svetur – išeitį. Tikriausiai, dažniau šią išeitį renkasi antrą kartą besituokiančios poros, tarsi sakydamos: „Ačiū, kartą jau padarėme taip, kaip norėjote jūs. Šįkart darysime taip, kaip norime patys!" Puiku, juk suaugę žmonės nori (ir turėtų) patys priimti sprendimus. Tačiau gana nebrandu, jei savo sprendimus įgyvendinti pavyksta tik vengiant akistatos su kontroliuoti linkusiais artimaisiais. Vadinasi, apie visišką išsilaisvinimą iš kontrolieriškų artimųjų pinklių kalbėti dar šiek tiek anksti – tikrai laisvas žmogus turi imunitetą kitų kontrolei.

Išvengti... lemtingojo svečio

Kartais poros turi ir kitaip jų gyvenimą apsunkinančių artimųjų – gerokai per artimų, kad išdrįstum jų nepakviesti į savo vestuves, tačiau gerokai per sudėtingo ar neprognozuojamo charakterio, kad išdrįstum rizikuoti pakviesdamas į savo vestuves. Pavyzdžiui, išgėręs jaunikio tėvas nebevaldo nei savo kumščių, nei liežuvio, bet tikėtis, jog susiturės negėręs – gerokai naivu. Na, iš bėdos tokiam dar gali nusamdyti sargybinį, tačiau ką daryti, jei, pavyzdžiui, jaunosios mama serga sunkia psichikos liga, kuriai būdingi iš tiesų sunkūs priepuoliai? Taigi, kartais poros, įvertinusios be galo sudėtingą ir subtilų savo santuokos kontekstą, nusprendžia nerizikuoti ir renkasi pabėgimo tik dviese scenarijų. Dažnai jos teisinasi, kad skristi į atokų pasaulio kraštą su visa svita – tiesiog gerokai per skaudu piniginei, bet nutyli, kaip skaudu bėgti nuo to, ko negali pakeisti, tačiau nesi pasiryžęs ir susitaikyti...

Į narvelį uždaryti savo antrąją pusę

Žinoma, kartais santuokos svetur atvejis būna „riebus" ne dėl aplinkinių, bet dėl pačių jaunųjų tarpusavio sąveikos. Pavyzdžiui, jaunasis įsitikinęs, kad jo išrinktosios draugės daro jai be galo blogą įtaką. Taigi, jos būtinai įtikins ją vilktis gerokai per brangią suknelę, patars samdyti prestižinę vestuvių planuotoją ir įpirš aibę niekam nereikalingų dalykų, kuriems ji, tikra vargšelė, nebus pajėgi atsispirti. Lygiai taip pat pasitaiko ir nuotakų, tikinčių, kad geriausia išeitis – izoliuoti savo mylimąjį nuo likusio pasaulio: jo draugai – tikri mergišiai ir plevėsos, todėl akivaizdu, jog per vestuves stengsis jaunikį nugirdyti iki gėdingo lygio. Ką jau kalbėti apie jo mamą, apskritai besistengiančią atkalbėti savo sūnų nuo šių vedybų... Taigi, kontroliuoti nuo kitų visiškai atskirtą asmenį – kur kas lengviau ir paprasčiau, tačiau taip pamirštamas bene pagrindinis laimę žadantis principas – galėjimas pasirinkti tikrai laisva valia. Juk kiekvienas esame girdėję, kas nutinka paukšteliui, uždarytam į nelaisvę net pačiame gražiausiame narve.

Patirti neišdildomų įspūdžių

Įspūdžiai mūsų gyvenime – tai tarsi patvirtinimas, kad iš tiesų gyveni. Jei pamirštame, kokių firmų ir modelių avalynę avėjome per visą savo gyvenimą, tai stiprūs įspūdžiai dažniausiai tampa sunkiai išdildomi. Maža to, moksliniai tyrimai net atskleidžia, kad žmonės, savo laiką ir lėšas skiriantys ne materialinėms gėrybėms, o tam, jog patirtų įspūdžių, yra kur kas laimingesni, o dažnai įspūdžius patiriantys žmonės yra geriau prisitaikę prie socialinio gyvenimo, lengviau bendrauja ir jaučia kur kas mažesnį nerimą, patekę į įvairias nepažįstamas gyvenimo situacijas. Taigi, gali būti, jog pora, pasirinkusi įspūdį – tuoktis egzotiškame, jiems nepažįstamame krašte, apskritai pasižymi gebėjimu prisitaikyti ir toleruoti nežinomybę. Tai – bene kertinės savybės, kurios sudėtingas gyvenimo akimirkas padeda išgyventi su kur kas didesniu laimės kaupu.

Be to, kaskart, kai ryžtamės naujai patirčiai, mes ryžtamės susitikti su savimi: pasiklydusiu ar tvirtai žinančiu, kur einu; išsigandusiu nežinomybės arba drąsiai žvelgiančiu jai į akis; spontanišku ar tiksliai besilaikančiu plano; visiškai savimi nusivylusiu ar besididžiuojančiu savimi. Taigi, kelionė kviečia ne tik apžiūrėti pasaulį, bet ir suteikia retą galimybę pažvelgti į save. O juk save gerai pažįstantis žmogus kur kas patikimesnis gyvenimo partneris?..

Išgyventi ypatingumo jausmą

O gal sustiprinti egzotikos įspūdį padeda ne tik vestuvėms pasirinktas nepažįstamas kraštas? Juk mes, rytų europiečiai, dėl savo rasės, tradicijų ar elgesio manierų svečių šalių gyventojams taip pat esame egzotika, verta išskirtinio dėmesio. Ir jei tėvynėje tądien kitiems būtume tik eilinė pora civilinės metrikacijos skyriuje, tikėtina, kad svečioje šalyje sulauksime išskirtinio dėmesio: galbūt pribėgę basakojai vaikai sieks pačiupinėti šviesius plaukus; gal kitatikiai vyrai tarsi suakmenės, pamatę gilesnę nuotakos suknelės iškirptę; o besibūriuojančios moterys būtinai svarstys, kodėl šie prašalaičiai savo vestuvėms pasirinko būtent šį kraštą. Dažnai išskirtinis dėmesys – svaigus kaip šampano taurė ankstų sekmadienio rytą, nes būtent jis leidžia išgyventi daugelio taip trokštamą ypatingumo jausmą. Maža to, kad vestuvių diena Jūsų gyvenime – labai ypatinga, ir jūs – ypatingi, kitokie, nepaprasti, unikalūs (ir susituokę tokiame aukštyje, gylyje ar vietoje, kur nė vienas tautietis nebuvo įkišęs savo nosies). O juk nemažai daliai žmonių, kasdien patiriančių gana pilkšvą rutiną, išgyventi ypatingumo jausmą – tikra retenybė, tikra... egzotika.

Teksto autorė – psichologė Liepa T. Raškevičienė („Porų Akademija“).