Nei atimsi, nei pridėsi. Pavasarėja ir junti, kad prasiveria langas į šviesą, šilumą, lengvumą. Gyvenimui savaime pridedi ryškesnių akcentų, nusipurtai žiemos pilkumą ir moji laukams, miškams ir pievoms su mintimi: „Aš sugrįžtu!“
Kiek bematuotumei, kiek besemtumei – neišsemiami tie šaltiniai. Laimingi esame! Galime vytis vėją, ganyti debesis, sėdėti po medžiu pavėsyje, susirgti meile, galime vienas kitą apkabinti ir tapti stipresni, sudainuoti dainą taip, kad nuo pirštų galiukų per kūną subėgtų skruzdės, net ir tos visos – esančios žolėje. O jei ataidi? Šūkteliu ir išgirstu aidą, kuris pakutena kojų padus ir priverčia nusijuokti. Ir jei norėčiau sudėti tą džiaugsmą į uogienės stiklainiukus, tai ilgai „vekuočiau", kol į glėbį susirangytų sapnas. Nes kartais galvoji, kad tik pavasarį žmonės gali būti tokie laimingi.