Netikėti atradimai su jungtuvių vedėju Herkumi Zaksu

Galerija
(1)

Pavardė idealiai tinka būti vestuvių vedėju! Tokia pirma mintis atėjo į galvą, ruošiantis pokalbiui su Herkumi Zaksu. Tačiau, pasirodo, renginių vedėjas savo išskirtine pavarde naudojasi itin retai (gal netgi priešingai – tai pavardė juo naudojasi!) ir prisistato ne vestuvių, o jungtuvių vedėju. Kodėl nesirenka standartinių būdų pelnyti publikos simpatijas – atviras H. Zakso interviu su humoro doze.

TEKSTAS – AISTĖS JASINSKAITĖS
NUOTRAUKOS – iš asmeninio herojaus albumo

Jūsų pavardė idealiai tinka vestuvių vedėjui. Ar dažnai tenka ja pasinaudoti, norint atkreipti dėmesį? Kokia būna žmonių reakcija? Gal pavardė ir pasufleravo, kokią profesiją rinktis?

Gyvenimas kartais pats viską sudėlioja. Viskas prasidėjo nuo laikraštyje aptikto skelbimo, kad renginiuose reikalingas pagalbininkas. Štai taip pamažu tapau renginių vedėju. Paskui supratau, kad daug įdomiau ne šiaip kokie baliai, bet vestuvės, nes ten visai kitokia nuotaika. Tuomet pradėjau orientuotis į jas. Tik tada labiau atkreipiau dėmesį į savo pavardę, kad keistai čia viskas susidėliojo. Paskui pagalvojau, jog norėčiau vieną dieną tuokti žmones. Svarsčiau: darbas civilinės metrikacijos biure nuo 8 iki 17 – ne man, kunigu irgi nebūsiu, bet gal galėčiau tapti pagonių kriviu? Juk tikiu gamtos galia. Deja, tas mintis praėjusiais metais palaidojo Seimas, nepripažinęs pagonybės kaip mūsų religijos. Tą įstatymą vėl svarstyti bus galima tik po dešimties metų. Tai, galvojau, gal šią svajonę įgyvendinsiu po dešimtmečio ar dviejų. Bet stebuklai vyksta: praėjus pusmečiui vieni jaunieji paprašė juos sutuokti. Negalėjau patikėti. Taigi vieną magišką dieną, gamtos ir visos visatos akivaizdoje ėmiau ir paskelbiau tuos du žmones vyru ir žmona. Buvo nuostabu. Žodžiu, keista, kaip čia su ta pavarde viskas, bet ne – nesu linkęs ja naudotis. Manau, čia ji manimi naudojasi.

Kiekvienas renginių vedėjo darbo stilius savitas. Kuo ypatingas jūsiškis?

Visų pirma, aš save vadinu ne renginių, bet jungtuvių vedėju. Kaip savo svarbiausią užduotį matau ne visus prajuokinti, bet dvi šeimas sujungti į vieną. Šventėje manęs nėra daug, bet aš vedu „į gylį". Kartais pakviečiu visus sustoti į ratą, o pats pasislepiu kur nors salės kampe, kad būčiau nematomas ir svečiai susitelktų vienas į kitą, ne į vedėją.
Taip pat mano vizitine kortele jau yra tapusi šeimos židinio ceremonija, per kurią kartais įvyksta pačių nuostabiausių dalykų. Svečiai prieš save laiko natūralią bičių vaško žvakę, jaunieji ratelyje susikibę su tėvais, o tada tariu kelis sakinius apie santykius tarp tėvų ir vaikų. Dažnai mes pamirštame, kad tėvai mus mylėjo taip, kaip geriausiai mokėjo, kad visi mes iš meilės esame kilę ir visi į meilę einame. Tai jau ir nepamenu, ar kada per šią ceremoniją nebuvo ašarų, o kartais tos ašaros priveda prie tokių atsivėrimų, kad moterims tampa nebesvarbus makiažas ir kaip čia atrodoma prieš kitus. Tai turbūt tada, ne kai salė juokiasi, bet kai prasiveria širdys ir visi kartu patiriame tikrumo akimirką, jaučiu didžiausią pasitenkinimą. Kažkas ašaroja, o aš noriu sprogti iš laimės. Taigi mano darbo stilius – švęsti ne šventę, bet MEILĘ.

Koks Jūsų patikrintas metodas, kaip išjudinti net ramiausią kompaniją?

Mano paslaptys yra gana paprastos, bet veiksmingos – pradėti reikia judinti ne po kelis žmones, bet visą kompaniją iš karto. Kitas esminis dalykas – judesį suorganizuoti mažais žingsneliais, kad niekas net nesusigaudytų, kaip viskas įvyko, o tik apsidairytų ir susivoktų, jog jie jau veiksmo sūkuryje ir nelabai yra kelio atgal (juokiasi).

Vestuvių vedėjas ir geras humoro jausmas tarsi negali vienas be kito. Kaip dažnai Jus gelbsti humoro jausmas. Kokių netikėčiausių situacijų pasitaikė? Kas tas humoras jausmas?

Apie tokį negirdėjau. Na, o dėl pagalbos, tai kišenėje visada nešiojuosi pripučiamą gelbėjimosi liemenę. Kartais gelbsti nuo nepatogių klausimų.

Paprastai jaunieji, rinkdamiesi vedėją savo šventei, dairosi žmogaus, kuris mąstytų panašiai kaip jie, kad sutaptų vertybės arba vedėjas būtų „ant bangos". O kaip Jūs patartumėte?

Galiu pasidalinti savo patirtimi. Jaunuosius, kurie renkasi mus, būtų galima sugrupuoti į tris grupes: vieni nori, kad būtų KITAIP, kiti – kad būtų jausminga ir tikra, o treti sako: „Tik pamatėme ir iškart supratome." Pastebiu, kad tos šventės, kur jaunieji renkasi „iškart supratę", būna pačios nuostabiausios visomis prasmėmis; tos, kur jaunavedžiai nori jausmų ir tikrumo, – irgi visada nuostabios. Tačiau kai mus renkasi, nes nori kažko „kitaip", dažniausiai irgi lieka patenkinti, bet yra buvę ir keli atvejai, kai pagalvojau, jog jiems reikėjo ne mūsų. Tad pagrindinis patarimas yra toks: rinkitės tą žmogų, kuris, aiškiai jaučiate, yra būtent tai, ko ieškote. Čia beveik tas pats, kas rinktis antrąją pusę – reikia įsimylėti.

Trumpai apie jungtuvių vedėją Herkų Zaksą:
- Profesija: siela.
- Patirtis: laiminga.
- 3 savybės, kurios labiausiai praverčia: protas, liežuvis, meilė.
- Jeigu nevyksta planas „A", koks planas „B": iškart skambinu 112.

- Kaip susisiekti: +370 606 14 711 arba kurherkus@gmail.com. www.vestuviuvedejas.lt