Galerija
(9)

Larsas ir Dyanne susipažino Londone, abu studijavo tame pačiame universitete. Sunku patikėti, bet iki tol juos skyrė kelios dešimtys tūkstančių kilometrų. Dyanne gimė ir augo Singapūre, o Larsas – Norvegijoje. Tačiau tai tik įrodymas, kad meilė suranda mus, o ne mes surandame meilę...

Poros vestuvės vyko Norvegijoje, netoli Oslo esančiame Staverne, gausiai lankomame turistų, tačiau vos 3–4 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje ant jūros kranto. Bet apie viską nuo pradžių.

Kaip jaunieji surado mane

Jaunieji turėjo pažįstamų draugų iš Lietuvos, todėl, matyt, paklausę jų rekomendacijų, nusprendė fotografo ieškoti būtent Lietuvoje. Pasak Dyanne, mane rado internete, perskaitę geriausių vestuvių fotografų dešimtuką, kuriame vienas žinomiausių vestuvių portalų paminėjo ir mane. Užsukę į mano tinklalapį, peržiūrėjo darbus ir iš karto susisiekė. Vėliau, susitikus, minėjo, jog patiko greitas reagavimas į laišką. Kaip dabar pamenu – tuo metu su draugais ilsėjausi gamtoje, prie ežero, o pastarieji juokavo, kad niekada nepaleidžiu telefono iš rankų. O aš tuo metu rašiau trumpą atsakymą į Dyanne užklausą...

Jaunuosius pamačiau tik vestuvių išvakarėse

Į Norvegiją vykau kartu su dar vienu lietuviu, didžėjumi, kurį pora taip pat pasisamdė iš Lietuvos (kad būtų mažiau rūpesčių). Į mane jaunieji kreipėsi kovo mėnesį, iki vestuvių likus 5 mėnesiams, ir visas detales derinome elektroniniu paštu, o pirmą kartą gyvai juos pamačiau tik šventės išvakarėse.

Larso ir Dyanne vestuvės vyko rugpjūčio 11 d., šeštadienį, todėl turėjau galimybę pamatyti visą vestuvių savaitgalį – čia pastebėjau pirmuosius tradicijų skirtumus. Saulėtą ir ramų penktadienio vakarą pradėjo rinktis svečiai, praktiškai du trečdaliai jų buvo čia jau penktadienį! Visi atvykę buvo pakviesti į vakarinį barbekiu kiemelį, kur svečiams buvo padengtas švediškas užkandžių stalas, taco, šaltas alus ir t. t. Tarp kitko, jų alus tikrai neblogas. Taigi, svečiai turi progą pabendrauti dar vestuvių išvakarėse.

Ceremonija ant jūros kranto

Išaušus vestuvių rytui ir jauniesiems ruošiantis, svečiai jau rikiavosi ceremonijos vietoje – tiesiog ant jūros kranto. Jaunikis pasirodė pirmas ir nekantriai laukė savo mylimosios, kurią atlydėjo jos tėtis. Visi grožėjosi pasakiška nuotakos suknele, o jaunikio akyse buvo matyti begalė pasigėrėjimo ir meilės kibirkštėlių.

Ceremonija ant jūros kranto – žavingas įvykis: kai susipina bangų ošimas, stiprokas vėjas, kedenantis jaunosios plaukus, ir švelni, tyra jaunųjų priesaika mylėti vienas kitą „kai laimė lydės ar vargas suspaus“. Iš karto po ceremonijos ir žiedų apsikeitimo bei bučinio jaunoji metė savo puokštę dar netekėjusioms merginoms. Po to visi skubėjo pasveikinti jaunavedžių, ragauti vestuvių torto ir kelti šampano taures už naują šeimą. Dar po pusvalandžio palikome visus toliau švęsti, o patys skyrėme valandėlę mūsų fotosesijai. Keliavome kuo arčiau jūros, ant milžiniškų uolų, vėjas mums puikiai pagyvino nuotaiką. Tiesa, jaunieji juokavo, kad užuot iš Lietuvos atsivežęs lietų, atsivežiau saulę, mat Norvegijoje spiginanti saulė visą dieną ir nė vieno debesėlio – gana retas atvejis.

„Tiesiog mėgaukis savo darbu“

Dyanne ir Larsas neturėjo absoliučiai jokių specialių pageidavimų, tik primindavo: „tiesiog mėgaukis savo darbu“, „daryk, kas tau atrodo tinkama, ir, jeigu reikia, nebijok paimti mūsų už rankų ir vesti pasifotografuoti, jeigu pamatysiu įdomią vietą“. Kadangi vestuvės vyko vienoje vietoje: didelėje, praktiškai visą miestelio pakrantę užimančioje viešbučio teritorijoje, nereikėjo niekur važinėti, visur ėjome pėstute, sutaupėme daug laiko, o nuotraukos – nė kiek ne prastesnės, priešingai – jaunieji buvo mažiau pavargę.

Fotosesijos metu, kaip ir visą dieną jaunieji jautėsi labai atsipalaidavę, rodė daug gerų emocijų, mačiau jų akyse meilę ir pasitikėjimą vienas kitu. Tai, matyt, buvo bene didžiausias skirtumas, palyginti su lietuviškomis vestuvėmis, – žmonių emocionalumas ir atvirumas. Lietuviai dažnai linkę būti gerokai santūresni, šypsenas, flirtą ir visa kita, ko reikia nuotraukoms, kartais tenka jėga iš jų ištraukti, nes jų galvoje vien vestuvių dienos rūpesčiai... Patarčiau būsimiems jaunavedžiams užkrauti visus rūpesčius kitiems tam, kad galėtumėte atsipalaiduoti ir tik mėgautis švente.

Tostai – tarsi trumputės gyvenimo esė

Esminių papročių skirtumų pastebėjau būtent vakarinėje dalyje. Kai grįžome po fotosesijos, svečiai jau laukė mūsų. Kas – kiemelyje, kas – prie gėrimų staliuko. Visiems susėdus niekas nepuolė valgyti – nebuvo ko, nes ant stalo, išskyrus stalo įrankius ir indus, buvo tik kelios vazelės su gėlėmis ir vardų kortelės. Maistas buvo atnešamas. Per vakarą svečiai turėjo galimybę paragauti karšto vištienos patiekalo, vėliau – kreminės krevečių sriubos ir galiausiai šokoladinio deserto. Tarp kiekvieno patiekalo buvo maždaug pusvalandžio ar valandos pertrauka, per kurią abiejų šeimų galvos ir patys jaunieji sakė tostus. Pradėjo jaunosios tėtis, vėliau – jaunikio ir galiausiai pats jaunikis ir jaunoji. Ir tai ne paprasti tostai – kiekvienas truko maždaug 15 minučių. Tai buvo tarsi trumputės gyvenimo esė, pamokymai, patarimai su palinkėjimais ir padėkomis bei keletu labai gerų juokelių. Svečiai su malonumu klausė ir nė vienas nežiovavo ir nesidairė greičiau atnešamo patiekalo.

Šokiai, žaidimai ir linksmybės

Vakarą vainikavo rytietiškų šokių tradicija, šokių pasirodymai – „Sangeet“. Svečiai, draugai grupelėmis atlikdavo savo šokį. Kadangi svečių būta ne tik iš Singapūro, buvo toleruojami ir muzikiniai, paprastesni, įvairesni pasirodymai. Tarkime, lietuvių kompanija (tarp svečių buvo keletas lietuvių) parengė daugumai žinomą žaidimą su šakute ir peiliu (dar žaidžiama su jaunųjų batais), kai, uždavus klausimą, pora, nematydama vienas kito, turi bendrai (arba ne) atsakyti.

Buvo labai smagu matyti margą publiką, įspūdingus tautinius kostiumus, kurių nesidrovėjo vilkėti nei svečiai iš Rytų, nei jaunikio tėvai iš Norvegijos. Iš viso vestuvėse dalyvavo apie 100 žmonių. Palyginti su lietuviškomis vestuvėmis, mažiau dėmesio buvo skiriama maistui ir alkoholiui, o daugiau – bendravimui, šokiams, linksmybėms. Atsiminiau dar vieną smagią tradiciją: jaunajai kelioms minutėms pasišalinus nuo stalo, visos moterys ir merginos atsistoja į eilutę ir keliauja pabučiuoti vieno likusio jaunikio. Atvirkštinė situacija būna ir dingus jaunikiui.

Kuo skiriasi lietuviai klientai nuo užsieniečių?

Pagrindiniu skirtumu įvardyčiau tai, jog lietuviai – uždaresni, ne visada drįsta parodyti savo jausmus, todėl mažiau jausmingų akimirkų ir spėjama įamžinti. Su Dyanne ir Larsu buvo labai labai lengva dirbti, galima sakyti, jie man sudarė tobulas sąlygas ir atmosferą – kiekvieną akimirką mačiau meilę jų akyse, šiltus prisilietimus, aistrą ir kartu ramybę. Taip pat labai vertinu jaunųjų rūpestį dėl manęs tiek kelionės metu, tiek vestuvių dieną (kelionė, privatus kambarys, pusryčiai ir visa kita buvo apmokėta net nekvestionuojant). Šnekant apie finansinę dalį, bendradarbiavimas buvo pelningas abiem pusėms: Lietuvoje tokią sumą už fotografą gali sau leisti mokėti retas klientas, o štai Norvegijoje – aš jiems buvau gana pigus fotografas. Beje, po Kalėdų mano pašto dėžutę pasiekė laiškas iš Norvegijos – jaunieji atsiuntė atviruką su keliais gražiais žodžiais ir vestuvių nuotrauka. Labai netikėta ir maloni staigmena, leidžianti galvoti, jog einu teisinga linkme.

Reziumuojant, visos šios išvardytos aplinkybės leido jauniesiems atiduoti gerokai daugiau nuotraukų nei buvo numatyta sutartyje, taip pat vestuves pavadinti bene gražiausiomis 2012-aisiais, o kelionę į Norvegiją – tikrai ne paskutine. 

Tekstas ir nuotraukos – fotografo Vilmanto Žilinsko, Zavifoto.lt