Vestuvių, kokias mes žinome šiandien, tradicijos siekia senus laikus, o kai kurios jų – net ir pačios žmonijos pradžią. Paradoksalu tai, kad dauguma jų yra gana šovinistinės ar religinės. Mat būtina suvokti, kad dabartinė šeimos samprata palyginti labai nesena ir nesiekia net niekingų 150 metų, jungtuvės bažnyčioje prasidėjo tik XV a., o moteris teisę atsisakyti tekėti įgijo tik XX a.
Senais laikais, kai atsirado mūsų puoselėjamos tradicijos, žmonės tuokdavosi ne iš meilės. Senovės civilizacijose ir ankstyvaisiais viduramžiais nuotakos būdavo tiesiog pagrobiamos (tai procesas, būdingas ne vien žmonėms, bet ir šimpanzėms – atsiradęs kaip būdas išvengti nepageidaujamos kraujomaišos) arba tėvai sudarydavo sandorį tarpusavyje, taip nuspręsdami dviejų vaikų likimus (jau nekalbant apie poligamiją). Santuoką iš meilės pirmieji pradėjo kultivuoti Vakarų Europos gyventojai tik XIX a. viduryje.
Todėl nenustebkite suvokę, kad tai, kas, Jūsų manymu, yra privaloma padaryti, dažnai turi visiškai kitokią prasmę nei galima įsivaizduoti…
BERNVAKARIS
Pradėtas švęsti dar V a. Spartoje. Tiesa, tuomečiai bernvakariai nebuvo tokie gašlūs, kaip šiandien, ir jie buvo skirti jaunikiui papuošti ir klausimams spręsti, susijusiems su artėjančia vedybų ceremonija. Triukšmingi bernvakariai siekiant „pajusti paskutinį laisvės skonį” ir „išleisti susikaupusį garą” pradėti švęsti tik XVIII a. pabaigoje Anglijoje.
SUTUOKTUVIŲ ŽIEDAS
Senovėje žmonės tuoktuvių žiedus naudojo kaip priemonę sulaikyti savo kūne gerąsias dvasias. Kadaise tai buvo tiesiog suvyniotos žolės, vėliau žiedai tapo odiniai, akmeniniai, metaliniai. Ir tik senovės Egipte – auksiniai. Viduramžiais, kai jaunikis mokėdavo už savo nuotaką, viena iš mokėjimo formų buvo brangakmeniai – taip atsirado žiedo su deimantu tradicija (juoba kad viduramžių italai tikėjo, jog deimantas yra sukurtas „Meilės liepsnose”). Įdomu tai, kad nuo pat XIII a. ilgą laiką vestuvinius žiedus mūvėjo tik moterys, ant vyrų pirštų jie sugrįžo tik per Pirmąjį pasaulinį karą (kad būtų ko ilgėtis šaltuose apkasuose).
PABROLIAI
Pabrolio sąvoką sukūrė senovės gotai ir germanai ankstyvaisiais viduramžiais. Jų gentyse buvo priimta vesti moteris iš savųjų tarpo, tačiau, pristigus nuotakų, jos buvo pagrobiamos iš kaimyninių genčių. Tačiau pagrobti nuotaką priešiškoje teritorijoje – tikrai ne vieno žmogaus jėgoms. Taip atsirado vyriausiojo pabrolio ir likusių pabrolių vaidmenys – būtent jie kartu su jaunikiu suformuodavo nedidelę armiją, jei kartais tektų susikauti su grobiamos nuotakos giminėmis. Net ir po vestuvių germanų pabroliai saugodavo jaunavedžių šeimą visą mėnesį, jei kartais pagrobtosios nuotakos šeima pabandytų ją atsikovoti. Apie 200 metus tai tapo tradicija saugoti jaunojo žiedą iki vestuvių ceremonijos.
PAMERGĖS
Pamergės atsirado kaip vaidilutės, padedančios apsirengti nuotakai.
VESTUVIŲ APRANGA
Beje, senovėje pamergės ir nuotaka, o ir jaunikis su pabroliais rengdavosi tokios pat spalvos ir fasono drabužiais – taip buvo siekiama apsisaugoti nuo Piktosios dvasios. Pagal tų laikų įsitikinimą, jei kas ir linkėjo jaunavedžiams blogo, tai velniui būtų sunkiau tokiame vienodai apsirengusiame pulke rasti nuotaką ir jaunikį.
JAUNOSIOS GĖLIŲ PUOKŠTĖ
Senovėje nuotakos, eidamos prie altoriaus, nešdavosi ne gėlių, o puokštę, sudarytą iš česnakų galvų, krapų ir javų – česnakais buvo siekiama atbaidyti velnią, krapai reiškė aistrą, o javai – augimą ir atsinaujinimą. Gėlės jaunosios rankose atsirado viduramžiais kaip vaisingumo ir neblėstančios meilės simbolis.
JAUNOJI IŠ KAIRĖS JAUNIKIO PUSĖS
Senosios Šiaurės Europos tautose per jungtuvių ceremoniją jaunoji visada stovėdavo jaunikiui iš kairės pusės, kad šis turėtų laisvą dešiniąją ranką apginti ją. Jaunikis – kairiarankis? Tokių senovėje nebuvo.
JAUNOSIOS PERNEŠIMAS PER SLENKSTĮ
Senovėje nuotaka turėdavo vaidinti baimę ir tariamą nenorą pradėti pirmąją vestuvinę naktį. Jaunikis privalėjo jai padėti patekti į naujuosius namus ir meilės guolį. Kita versija teigia, kad, pernešdamas nuotaką per savo būsto slenkstį, jaunikis atkartodavo simbolinį jos pagrobimo aktą, mat pagrobtosios dažniausiai spyriodavosi žengti į savo pagrobėjo namus, todėl buvo tiesiog įvelkamos į vidų.
TĖVAS ATIDUODA JAUNĄJĄ
Senovės civilizacijose mergaitės buvo laikomos tėvo nuosavybe. Tradicija „atiduoti” nuotaką kilo iš tų laikų, kai jaunikis mokėdavo kainą, kad ją įgytų, ir taip tėvas ją „parduodavo”.
MEDAUS MĖNUO
Teutonai kadaise tuokdavosi tik per pilnatį ir taip jaunavedžiai visą mėnesį gerdavo specialų gėrimą, pagamintą medaus pagrindu. Kita versija – jei per mėnesį pagrobtosios nuotakos tėvai jos neatkovodavo, jaunavedžiai išgerdavo to paties gėrimo kaip santuokos sutvirtinimo aktą – taip buvo manoma, kad tėvų pyktis atlėgs ir jie atleis nuotakos pagrobimą.
BALTA VESTUVINĖ SUKNELĖ
Deja, ji ne visada buvo balta. Prieš penkis tūkstančius metų mėlyna, o ne balta spalva simbolizavo švarumą ir tyrumą. Antikos graikai pirmieji pradėjo naudoti baltą spalvą kaip jaunystės, džiaugsmo ir tyrumo simbolį, tačiau viduramžiais jaunosios suknelė buvo tamsi, simbolizuojanti susikaupimą ir nuolankumą. Balta suknelė ant nuotakos grįžo tik 1499 m. Anglijoje. Na, o tokio fasono drabužį, kokį Jūs velkatės šiandien – liemenuotą su pūstu sijonu, pirmoji užsivilko Prancūzijos imperatoriaus Napoleono III nuotaka imperatorienė Eugenija XIX a. viduryje.
SENA, NAUJA, SKOLINTA
XIX a. Europoje nuotaka, rengdamasi ceremonijai, privalėjo užsivilkti, užsidėti ar prisisegti ką nors seno, kas simbolizavo jos ryšį su protėviais ir šeima (dažniausiai tai būdavo jos šeimai priklausantys papuošalai). Taip pat privalėjo užsivilkti ką nors naujo, kas simbolizavo gerą ateitį. Na, ir būtinai ką nors skolinto, kad visada atmintų, jog šalia yra ir jos giminė, pasiruošusi ateiti į pagalbą, jei jos tik prisireiktų.
NUOMETAS
Simbolizuoja nekaltybę ir kuklumą. Lengvi nuometai pasirodė senovės Romoje, kur nuotakai buvo priimtina visiškai apsitūloti, kad jos nenužiūrėtų pikta akis (su tais pačiais drabužiais, beje, nuotaka ir būdavo laidojama – ne iškart, aišku, tik kai numirdavo).
JAUNIKIO KOSTIUMAS
Iki pat XIX a. jaunikiai neturėjo aiškios tradicijos, ką vilkėti – senovėje jie vilkdavosi viską, ką tik turėdavo brangiausio. Tik XIX a. viduryje, kai tarp Europos vyrijos įsivyravo kukli juoda spalva, jaunikiai taip pat pradėjo rengtis iškilmingai – baltos liemenės, kaklaskarės, juodos kelnės ir apsiaustai. Su smokingais prie altoriaus pradėta eiti XX a. pradžioje.
KELIARAIŠTIS
Keliaraiščio nuėmimas yra vienas seniausių išlikusių vestuvinių papročių, atėjusių iš tų laikų, kai liudytojai privalėjo stebėti pirmąją vestuvių naktį, ar jaunoji išties yra nekalta. Keliaraištis buvo atnešamas svečiams parodyti kaip to akto liudijimo įrodymas. Na, o sukruvintą antklodę pats jaunikis turėdavo pakabinti savo būsto išorėje. Galų gale jaunieji, pavargę nuo privatumo trikdymo, keliaraištį pradėjo nešti patys, o dar vėliau, kaip ir šiais laikais, tai padarydavo tiesiog prie svečių.
DUONA IR DRUSKA
Tai rusiškas paprotys. Duona simbolizuoja sveikatą, ilgą gyvenimą ir klestėjimą, druska – skonį ir viltį.
NUOTAKOS NEŠIMAS PER TILTĄ
Nors dažnai sakoma, kad šią tradiciją išrado Leningrado taksistai, tačiau tai taip pat senoviškas rusiškas paprotys, simbolizuojantis jos pagrobimą, nes būtent upeliai ir upės skirdavo genčių teritorijas.
JAUNŲJŲ APIBARSTYMAS RYŽIAIS
Kadaise žmonės apiberdavo jaunuosius grūdais kaip vaisingumo simboliu. Vėliau grūdus pakeitė ryžiai kaip turto ir klestėjimo simbolis. Viduramžiais netekėjusios merginos rinkdavo grūdelius, nes buvo manoma, kuri jų daugiau pririnks, ta pirma ir ištekės.
GĖLIŲ PUOKŠTĖS METIMAS
Tais laikais, kai jaunasis jau nuimdavo keliaraištį nuo jaunosios šlaunies prie visų svečių, būtent keliaraištį jaunikis ir mesdavo svečiams kaip laimės palinkėjimą. XIX a. nuotaka taip pat sviesdavo ir puokštę, tačiau tada šis veiksmas dar neturėjo tokios reikšmės kaip dabar. Jis irgi reiškė tiesiog laimės linkėjimą.
VESTUVIŲ TORTAS
Iš pradžių jis, beje, net nebuvo valgomas, o trupinamas virš jaunųjų galvų kaip vaisingumo simbolis. Tik apie 100-uosius metus prieš mūsų erą romėnų kepėjai, pasipiktinę tokiu jų kruopštaus darbo niekinimu, pradėjo versti žmones tuos pyragus valgyti.
ŠAMPANAS
Iki pat XIX a. pagrindiniu vestuvių gėrimu buvo vynas, būtent jis ir reiškė gyvenimą, gyvybingumą, meilę ir gausą (kaip pamenate, net Jėzus pavertė vandenį vynu vestuvėse). Šampano madą įvedė Napoleonas Bonapartas, prisiekęs šio gėrimo gerbėjas.
SKARDINĖS ANT BAMPERIO
Kadaise tai buvo ne tuščios skardinės, o jaunosios batai kaip nuosavybės simbolis, kuriuos nuotakos tėvas perduodavo jaunikiui. Tai reiškė, kad jaunoji be batų negalės pabėgti. O tarškėjimas pradėjo simbolizuoti senovinį jaunikio patapšnojimą per jaunosios galvą, reiškiantį „aš tave priimu savo nuosavybėn”.
AUTOMOBILIŲ KORTEŽO PYPSĖJIMAS
Mašinų pypsėjimas atkeliavo dar iš tų laikų, kai jaunieji į bažnyčią vykdavo atvirais vežimais ar karietomis, ir jaunasis, skalambydamas varpeliu, šalin gindavo piktąsias dvasias.
Straipsnį parengė – rašytojas ir komunikacijos ekspertas Giedrius Drukteinis (www.elegancija.eu).
Carl Zoch Photography (www.wedsociety.com) nuotr.
